hidrolakolitas

hidrolakoltas (gr. hydōr – vanduo + lakkos – duobė + lithos – akmuo), ledo kūnas, susidarantis šalto klimato srityse iki dugno įšalus upei, ežerui ar požeminiam vandeniui. Plotas iki kelių kvadratinių kilometrų, storis iki 10 metrų. Būna paviršiniai (ampalas), požeminiai ir mišrieji hidrolakolitai; sezoniniai ir daugiasezoniai. Daugiamečio įšalo srityse hidrolakolitai užkemša upių vagas, dėl to pavasarį kyla katastrofiniai potvyniai. Šalant požeminiam vandeniui ir didėjant jo tūriui, žemės paviršiuje susidaro kepalo pavidalo stačiašlaičiai kauburiai; į paviršių išsilieja vanduo, išspaudžiami dirvožemio ir ledo luistai. Hidrolakolitai būdingi Rytų Sibirui (Jakutijoje jie vadinami bulguniachais), Aliaskai, Kanados šiaurei (Kanadoje vadinami pingo).

pingo Mackenzie deltoje (Kanada)

-Bulguniachas; -pingo; -ampalas

2341