hidrològija (gr. hydōr – vanduo + logos – mokslas), geofizinės krypties geografijos mokslo šaka, tirianti vandens apytaką ir su ja susijusius medžiagų ir energijos pernašos procesus gamtoje, vandens išteklius, jų pasiskirstymą, fizikines ir chemines savybes, sąveiką su aplinka. Jūrų hidrologija vadinama okeanologija.
Sausumos vandenų hidrologija tiria paviršinius ir požeminius vandenis bei jų visumą tam tikroje teritorijoje arba upės baseine, ypač plačiai nagrinėja baseino nuotėkį, jo kaitą, ryšius su kitais geografinės aplinkos elementais; skirstoma į upių, ežerų, tvenkinių, pelkių, ledynų, dirvožemio, požeminių vandenų hidrologiją. Atskirus vandens telkinius tiria ir aprašo hidrologijos šaka hidrografija. Hidrometrija kuria metodus ir prietaisus vandens judėjimą, būseną bei režimą apibūdinantiems dydžiams nustatyti. Inžinerinė (taikomoji) hidrologija naudoja hidrologijos žinias hidrotechniniams įtvarams, sausinimo bei drėkinimo sistemoms, laivybos keliams projektuoti; svarbi jos sritis yra hidrologinės prognozės ir vandens išteklių kompleksinis (baseininis) valdymas. Hidrologija naudojasi fizikos, tikimybių teorijos ir matematinės statistikos, chemijos metodais, t. p. jai svarbūs vandens ir kitų medžiagų bei energijos balansų, matematinio ir fizikinio modeliavimo metodai.
upelio hidrologiniai matavimai
Istorija
Hidrologijos mokslą pradėta plėtoti 1674, kai Paryžiuje buvo išleista P. Perrault knyga Apie šaltinių kilmę (De l’origine des fontaines); joje pirmą kartą kiekybiškai įvertintas Senos baseino vandens balansas. Hidrologijos teorijai buvo reikšminga Paryžiaus Mokslų akademijos nario E. Mariotte’o Traktatas apie vandens ir kitų skysčių judėjimą (Traité du mouvement des eaux et des autres corps fluides 1686) ir anglų fiziko bei astronomo E. Halley atliktos vandens garavimo, kondensacijos ir apytakos gamtoje studijos (1687–1715).
vandens matavimo stotis
19 a. pradžioje įsteigtos specialios įstaigos upių hidrografijai ir hidrologiniam režimui tirti Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, 20 a. pradžioje – Italijoje, Skandinavijos šalyse, Rusijoje. Hidrologijos stočių stebėjimų duomenis imta skelbti hidrologijos metraščiuose (nuo 1881 Rusijoje, nuo 1893 Austrijoje, nuo 1896 Vengrijoje). 20 a. pradžioje hidrologija pradėta dėstyti Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose ir technikos institutuose. Išleisti pirmieji vadovėliai. 1922 susikūrė Tarptautinė hidrologijos mokslų asociacija (2004 buvo apie 3600 narių iš 130 valstybių; 9 tarptautinės komisijos). 1965–74 UNESCO organizavo Tarptautinį hidrologijos dešimtmetį, kuris daugelyje šalių pagreitino hidrologijos plėtrą, ypač vandens balanso tyrimus. Nuo 1975 šį renginį tęsė nuolatinė Tarptautinė hidrologinė programa, turinti nacionalinius komitetus daugelyje šalių.
1974 Pasaulinė meteorologijos organizacija pradėjo Hidrologijos ir vandens išteklių programą. Tarptautinių hidrologijos organizacijų didžiausias bendras renginys yra Pasaulio vandens forumas; trečiasis vyko 2003 Kioto (Japonija).
Wallingforde (Didžioji Britanija) leidžiamas hidrologijos tarptautinis žurnalas Hydrological Sciences Journal (nuo 1956).
Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji sisteminiai hidrologiniai stebėjimai pradėti 1810 Nemuno žemupyje. Nuo 1923 hidrologinius tyrimus vykdė Hidrometrinė partija, vėliau Hidrometrinis biuras; hidrografinius bei hidrologinius duomenis susistemino ir paskelbė S. Kolupaila. Po II pasaulinio karo išleistas Lietuvos TSR upių kadastras (4 d., 1959–70), monografijos apie Nemuną, Kuršių marias, Lietuvos ežerus, tvenkinius. Upių nuotėkį tyrė A. Barisas, V. Januškis, M. Lasinskas, J. Macevičius, A. Poška, A. Rainys, ežerus – K. Bieliukas, V. Chomskis, A. Garunkštis, J. Tamošaitis, Baltijos jūrą ir Kuršių marias – J. Baušys, E. Červinskas, J. Dubra, V. Kirlys, dirvožemio hidrologinius tyrimus darė V. Miliauskas.
Sistemingus hidrologinius stebėjimus ir matavimus atlieka Lietuvos Hidrometeorologijos tarnyba; ji t. p. sudaro ir pateikia vartotojams hidrologines prognozes. Mokslinius tyrimus atlieka Energetikos institutas (B. Gailiušis, J. Jablonskis, M. Kovalenkovienė, Jūratė Kriaučiūnienė), Vandens ūkio institutas (K. Gaigalis, J. Juškauskas, A. S. Šileika, S. Vaikasas, V. Zelionkienė), Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institutas (J. D. Diliūnas, J. Mažeika, Julius Taminskas), Aleksandro Stulginskio universitetas (A. Dumbrauskas, A. Povilaitis, P. Punys, R. Tumas), Klaipėdos universitetas (Algimantas Tiknius, B. Tilickis), Kauno technologijos univesitetas (Narimantas Ždankus), Vilniaus universitetas (V. Juodkazis, K. Kilkus, R. Mokrikas, G. Valiuškevičius, R. P. Žaromskis).
Hidrologinių tyrimų duomenys registruojami ir viešinami informacinėje sistemoje Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastras.
Veikalai
Hidrologijos tematika išleisti veikalai: K. Kilkaus ir Edvino Stonevičiaus Lietuvos vandenų geografija (2012), G. Valiuškevičius Apie vandenį be lygčių (2022).
2795