hidrològija Lietuvojè
Pirmieji tyrimai
Pirmieji Lietuvos upių tyrimai ir jų aprašymai žinomi nuo 19 amžiaus. 1842 J. Wutzke išleido Lietuvos, Rytų Prūsijos ir gretimų šalių hidrografinius žemėlapius, 1844 J. Stuckenbergas – Baltijos baseino laivuojamų upių aprašymus, 1899 H. Kelleris – 2 dalių veikalą apie Nemuną. 1803 Rusija ir Prūsija susitarė ištirti ir sureguliuoti bendrą Nemuno ruožą nuo Gardino iki Smalininkų. Buvo padaryta Nemuno vagos gylių nuotrauka, įsteigta 13 vandens matavimo stočių; jos veikė trumpai, stebėjimų duomenų neišliko. Pirmieji sistemingi hidrologiniai stebėjimai pradėti 1811 Nemuno žemupyje (Smalininkų, Tilžės, Rusnės, Sielių vandens matavimo stotys).
Smalininkų vandens matavimo stotis (1968; įsteigta 1811, viena seniausių Lietuvoje)
Nepriklausomos Lietuvos metai
Rusnės vandens matavimo stoties matuoklės Atmatos kairiajame krante (įrengtos 1931–32)
Nuo 1923 hidrologinius tyrimus atliko Hidrometrinė partija (įkūrėjas ir vadovas S. Kolupaila), nuo 1930 – Hidrometrinis biuras (vadovas L. Mižutavičius). 1922 Lietuvoje veikė 44, 1933 – 92 vandens matavimo stotys, 1940 – 121 stotis. Nuo 1929 prie mažų upelių vandens matavimo stotis ėmė steigti Žemės tvarkymo departamentas. 1922 Dotnuvoje buvo įrengta laikina laboratorija hidrometriniams malūnėliams taruoti. 1926 nuolat veikianti analogiška laboratorija (taravimo baseinas) pradėjo veikti Kaune. Sukauptus hidrografinius ir hidrologinius duomenis susistemino ir paskelbė S. Kolupaila; parengė hidrometrinio metraščio 2 t. (1929 ir 1930), parašė monografijas apie Nevėžį (1936), Nemuną (1940), knygą Hidrometrija (rusų kalba 1918, lietuvių kalba 1939–40).
SSRS okupacijos metai
SSRS okupacijos metais įkurta Hidrometeorologijos valdyba (1941); jai buvo perduotos visos meteorologijos ir hidrologijos stotys ir postai. 1950 Hidrometeorologijos tarnybos valdyboje įsteigta Hidrografinė partija, kuri ištyrė apie 70 Lietuvos upių. Valdybos hidrologai tyrė upių metinį nuotėkį (E. Chabazovas, M. Siličius), sezoninį nuotėkį ir Nemuno potvynius (Algirdas Rainys), upių minimalų nuotėkį (V. Januškis), ledo reiškinius (A. Bezuglovas), nuotėkio prognozių metodus (A. Machniova). Žemės ūkio ministerijos Melioracijos valdyboje įkurta įstaiga Melioracija (veikė iki 1956) kontroliavo žinybinius postus prie mažų upelių ir 1950 parengė pirmąjį hidrometrinio metraščio tomą (sudarytojas J. Kriščiūnas). Vandens ūkio projektavimo institutas (įsteigtas 1956) rūpinosi vandens matavimo postų prie mažųjų upių priežiūra, matavo debitus, tvarkė duomenis ir rengė metraščius (iki 1972, sudarytojas J. Kriščiūnas).
vandens matavimo stočių kiekis Lietuvoje 1945–89
Hidrotechnikos ir melioracijos instituto (1950–56 LSSR Mokslų akademijos Melioracijos institutas) mokslininkai tyrė dirvų drėgmės režimą, melioruotų žemių vandens balansą, melioracijos įtaką upelių nuotėkiui ir jo pasiskirstymui per metus (I. Baltrušaitienė, J. Čeičys, K. Gaigalis, A. Juozapaitis, D. Lukianienė, V. Zelionkienė), nuotėkio režimo ir apskaičiavimo teorinius klausimus (A. Juozapaitis, V. Marčėnas, A. Tiknius). A. Sakalausko ir L. Zelionkos Lietuvos TSR šlapių žemių kadastre (1965) pateikta žinių apie visų Lietuvos upių ir upelių ilgius, baseinų plotus, melioruotinas žemes, ežeringumą, pelkėtumą, miškingumą. Energetikos ir elektrotechnikos instituto (nuo 1967 Fizikinių ir techninių energetikos problemų institutas) Hidroenergetikos laboratorijos (įkurtas 1957, vėliau Hidrologijos) darbuotojai J. Burneikis, B. Gailiušis, J. Jablonskis, M. Lasinskas, J. Macevičius parengė ir išleido Lietuvos TSR upių kadastrą (4 d. 1959–70) – duomenis apie upių ir upelių ilgius, baseinų plotus, vagų nuolydžius ir išilginius profilius, vidutinius debitus, hidroenerginius rodiklius, Nemuno nuotėkį.
1975–83 išleista 6 monografijos, skirtos kai kuriems upių baseinams, 2001 – B. Gailiušio, J. Jablonskio, M. Kovalenkovienės Lietuvos upės: hidrografija ir nuotėkis. Hidrologiją plėtojo ir Lietuvos aukštosios mokyklos. Kauno politechnikos institute buvo tobulinama upių nuotėkio apskaičiavimo metodika (J. Macevičius Lietuvos upių hidrologinių charakteristikų skaičiavimo metodai 1969). Lietuvos žemės ūkio akademijoje hidrologai ir hidrotechnikai nagrinėjo nuotėkio susidarymo ir apskaičiavimo problemas (A. Poška, P. Punys, B. Tilickis, R. Tumas), tyrė drenažo sistemų efektyvumą, dirvos drėgmės režimą ir vandens balanso elementus (A. Dirsė, A. Dumbrauskas, A. Kusta, Z. Rimkus, A. Sakalauskas, R. Urbonas). Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininkai daugiausia gvildeno upių nuotėkio (metinio, sezoninio, minimalaus) susidarymo problemas (A. Barisas, K. Kilkus), tyrinėjo ežerų (ežerotyra) vandens lygio svyravimus (E. Červinskas).
Laikotarpis po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kai kurios hidrologijos institucijos buvo reorganizuotos, pasikeitė arba išsiplėtė jų mokslo kryptys. Energetikos institute greta tradicinių nuotėkio ir hidrografinių tyrimų plėtojama hidrologinių procesų matematinio modeliavimo kryptis (B. Gailiušis, J. Kriaučiūnienė). Matematinio modeliavimo metodus vandens erozijos, cheminio nuotėkio, upių vandens lygio svyravimų ir kituose tyrimuose taiko ir Lietuvos žemės ūkio universiteto hidrologai (A. Dumbrauskas, A. Povilaitis, P. Punys). Ežerų, tvenkinių ir Kuršių marių vandens balansai, vandens lygio svyravimai tiriami VU (K. Kilkus, G. Valiuškevičius) ir Energetikos institute (B. Gailiušis, Jūratė Kriaučiūnienė, J. Jablonskis). Aktuali yra vandens kokybės, jos apsaugos ir valdymo tyrimų kryptis, kurią plėtoja Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto hidrologai (J. Juškauskas, K. Gaigalis, A. Šileika), Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto (Rita Linkevičienė, J. Mažeika, Rasa Šimanauskienė, Julius Taminskas) ir VU (V. Juodkazis, Z. Kaunas, R. Mokrikas) mokslininkai. Lietuvos hidrologijos mokslo istoriją tiria K. Kilkus (knygos Profesorius Steponas Kolupaila 2002, Antano Bariso hidrologija 2006), M. Lasinskas (Lietuvos upių nuotėkio tyrimai 1994), Rita Linkevičienė, G. Valiuškevičius.
Sistemingus hidrologinius stebėjimus ir matavimus atlieka Lietuvos Hidrometeorologijos tarnyba; ji t. p. sudaro ir pateikia hidrologines prognozes.
2795