hidromechanizacija

hidromechanizãcija (gr. hydōr – vanduo + pranc. mécanisation < gr. mēchanē – įrankis, mašina), mechanizacija, pagrįsta tekančio vandens energijos naudojimu. Taip pilami pylimai, ardomos ir išplaunamos uolienos, gilinamas vandens baseinų dugnas, valomi uždumblėję kanalai, ežerai, karjeruose, šachtose, iš jūrų ir vandenynų dugno kasamos ir gabenamos naudingosios iškasenos, žemės ūkyje purškiamos skystosios trąšos, žuvų pramonėje iškraunamos iš tinklų ir gabenamos perdirbti žuvys. Kietosios medžiagos atskeliamos nuo masyvo ir nuplaunamos iš hidromonitorių švirkščiama vandens srove, pulpa iš suardytos kietosios medžiagos dalelių ir vandens siurbiama žemsiurbėmis, gabenama hidroelevatoriais, erliftais, siurbliais, nuožulniais latakais, beslėgiais ir slėginiais vamzdžiais. Minkštosios medžiagos purenamos, siurbiamos iš vandens ir gabenamos žemsiurbėmis. Kartais hidromechanizacija derinama su kitais uolienų ardymo būdais: atskeliant ekskavatoriumi, buldozeriu, sprogdinant. Hidromechanizacijos būdas yra pigus ir našus, įrenginiai paprasti, juos galima automatizuoti, bet hidromechanizacija netinka, kai oro temperatūra žemesnė kaip 0 °C, kai uolienos labai kietos, kai trūksta vandens. Kasybos darbams hidromechanizacija naudojama nuo seno. Jau 1 a. pr. Kr. šiuo būdu buvo kasama auksas ir alavo rūda. Hidromechanizacija plačiai naudojama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pietų Afrikos Respublikoje, Rusijoje akmens anglims, durpėms, auksui, deimantams, alavo, volframo rūdoms, žvyrui, smėliui kasti. Lietuvoje hidromechanizacija dažnai taikoma nuosėdoms iš ežerų ir tvenkinių dugno valyti. Šiuo būdu suplauta Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės kairioji žemių užtvanka, statant Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę taip buvo tiekiamas smėlis ir žvyras betonui gaminti.