hidrometalurgija

hidrometalùrgija (gr. hydōr – vanduo + metallurgeō – kasu rūdą, apdirbu metalą), metalų gavyba iš jų rūdų, koncentratų, gamybos įvairių atliekų vandeniniais cheminių junginių tirpalais. Rūda trupinama, smulkinama, rūšiuojama atskirti reikiamo mineralo grūdeliams iš juos supančios uolienos, sodrinama, po to sukepinama arba apdegama aukštos temperatūros pramoninėse krosnyse. Vykstant oksidacijos‑redukcijos reakcijoms pakinta rūdos ar jos koncentrato cheminė sudėtis, o susidarę cheminiai junginiai, turintys išgaunamo metalo, tirpinami vandeniniame sieros rūgšties, sodos, natrio šarmo ar kitame tirpale. Tirpinant autoklave ar tirpinimo vonioje iš susidariusių cheminių junginių vandeninio tirpalo vakuuminiais arba kitais filtrais ar sausintuvais išskiriamos susmulkintos žaliavos atliekos (jose nelieka išgaunamo metalo). Iš likusio tirpalo metalas ar jo junginys išskiriamas elektrolize (manganas, kadmis, kobaltas, cinkas, varis), redukuojant metalais, turinčiais neigiamesnį potencialą (sidabras, auksas, varis) ar vandeniliu (nikelis, kobaltas, sidabras, gyvsidabris, auksas, platina). Galiausiai kaitinant, perlydant, išgarinant arba gryninant elektrolize perdirbamas išskirtasis metalas, kurį perkristalinus gaunamas dar pusiau grynas ar grynas metalas. Hidrometalurgijos pradžia – 16 a.; intensyviai plėtojama nuo 19 a. pabaigos, pradėjus taikyti elektrolizę.