hidromètrija (gr. hydōr – vanduo + metreō – matuoju), hidrologijos mokslo šaka, tirianti ir kurianti metodus bei prietaisus, naudojamus vandens apytakos ciklo elementams, hidrologiniams procesams bei reiškiniams stebėti ir matuoti. Upėse stebima ir matuojama vandens lygis, srovės greitis ir kryptis, vagos gylis, dugno reljefas ir užžėlimas, vandens augalija, vandens drumstumas ir temperatūra, ledo reiškiniai; pagal šiuos duomenis apskaičiuojami vandens ir nešmenų debitai, nuotėkis. Svarbūs jūrų, ežerų ir kitų vandens telkinių bangų elementų (bangų aukščio, ilgio ir periodo, bangų fronto krypties) matavimai, t. p. informacija apie srovių kryptį ir greitį, vandenyje ištirpusių dujų bei medžiagų kiekį, vandens temperatūrą ir druskingumą, Saulės spinduliuotės intensyvumą įvairiame gylyje. Sistemingi (ilgalaikiai) hidrometriniai stebėjimai ir matavimai atliekami hidrologijos stotyse, o specializuoti – tiriami per ekspedicijas ir laboratorijose.
Aarės (Šveicarija) hidrometriniai matavimai (1956)
Lietuvoje
Lietuvoje pirmosios stotys vandens lygiui matuoti buvo įsteigtos 1810 Nemuno žemupyje, bet jos veikė neilgai, o stebėjimų medžiaga neišliko; gausiausi yra Smalininkų stoties stebėjimai ir matavimai (vandens lygio ir ledo reiškinių – nuo 1811, vandens debitų – nuo 1890). Pirmą kartą debitas išmatuotas 1845 Gilijoje (Nemuno šakoje). Prie hidrometrijos plėtotės daug prisidėjo S. Kolupaila: papildė ir susistemino Smalininkų stoties stebėjimų duomenis, apskaičiavo Nemuno nuotėkį, įkūrė hidrometrinių malūnėlių taravimo laboratoriją Kaune (1926), parašė hidrometrijos vadovėlių (1918 rusų kalba, 1930–40 lietuvių), sudarė pasaulinę hidrometrijos bibliografiją (Bibliography of Hydrometry 1961).
2795