hidronmika, mokslas, tiriantis hidronimus, toponimikos šaka. Viena labiausiai išplėtotų toponimų tyrimo sričių, jos tyrimų rezultatai reikšmingi net tik kalbotyrai, bet ir geografijai, istorijai, etnografijai, archeologijai ir kitoms mokslo šakoms. Hidronimikos duomenys ypač vertingi etnogenezės problemoms spręsti. 20 a. 6–7 dešimtmetyje indoeuropeistas H. Krahe ir jo sekėjai sukūrė ir pagrindė senųjų indoeuropiečių hidronimų teoriją, įrodė, kad daugelis įvairių Europos kraštų hidronimų yra panašūs, jie nėra bendri indoeuropietiški, bet susiformavę viename regione ir būdingi tik vakarinėms indoeuropiečių kalboms. Tokie hidronimai nepriklauso jokiai istoriškai paliudytai kalbai, o yra tarsi tam tikrų kalbų bendrumo rezultatas, t. y. šiuos hidronimus indoeuropietiškais galima laikyti tik genetiškai (pagal kilmę). Vėlesni tyrinėtojai nustatė, kad tokie hidronimai paplitę ne tik vakariniame indoeuropiečių regione, bet ir visose kitose senosiose etnoso teritorijose. W. Schmidas pakoregavo H. Krahe’s teiginius. Jo nuomone, tokie hidronimai laikytini tiesiog indoeuropietiškais, o jų paplitimas leidžiąs tiksliau nustatyti buvusį indoeuropiečių kalbų bendrą plotą.
Senųjų indoeuropiečių hidronimų teorijai ypač svarbūs lietuvių (ir apskritai baltų) vandenvardžių tyrimai. Baltiškos kilmės hidronimų esama ne tik Lietuvoje, Latvijoje, buvusioje Mažojoje Lietuvoje, bet ir į rytus, pietus bei vakarus nuo dabartinių ar ankstesnių baltų teritorijų.
Pirmieji baltiškus hidronimus pradėjo tyrinėti A. H. Kirkoras, A. Kočiubinskis, A. Pogodinas, K. Būga, M. Vasmeris. Svarbiausias veikalas – V. Toporovo ir O. Trubačiovo Aukštutinės Padnieprės hidronimų lingvistinė analizė (Lingvističeskij analiz gidronimov Verchnego Podneprov′ja 1962). Tyrinėtojai nustatė, kad nuo seniausių, lingvistinei analizei prieinamų, laikų pagrindinis Aukštutinės Padnieprės etninis elementas buvo baltai. Konstatuota, kad Seimo upės baseino teritorijoje būta tiesioginių baltų ir iranėnų kontaktų, o baltų ir finougrų ryšių – rytų ir šiaurės rytų pakraščiuose. Įrodyta, kad chronologiškai naujausias Aukštutinės Padnieprės etninis elementas yra rytų slavai. Vėliau šio veikalo autoriai, t. p. A. Nepokupnas, V. Sedovas, R. Agejeva, J. Udolphas, J. Otkupščikovas, V. Oriolas tikslino baltiškų hidronimų ribas Rytų Europoje.
Naujausių tyrimų duomenimis, baltiškų hidronimų paplitimo ribos yra tokios: į šiaurę – Latvijos ir Estijos siena, Pskovas, į šiaurės rytus – Valdajaus aukštuma (galbūt iki Ilmenio ežero), Tverė, į rytus – Okos žemupys, į pietryčius ir pietus – Dono ir Mokšos aukštupiai, Seimo baseinas, į pietvakarius – Pripetės baseinas, į vakarus – Bugo, Vyslos, Wartos ir Oderio upių baseinai (dešinysis Oderio krantas). Dabartiniuose baltų gyvenamuose kraštuose ir ankstesnėse jų teritorijose yra gausu senųjų indoeuropiečių hidronimų. Jie yra ne tik dažni, bet ir pasiskirstę gana tolygiai; tai patvirtina baltų kalbų archajiškumą.
L: K. Būga Rinktiniai raštai 3 t. Vilnius 1958–61; A. Vanagas Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas Vilnius 1981; H. Krahe Unsere ältesten Flussnamen Wiesbaden 1964; O. Trubačjov Nazvanija rek Pravoberežnoj Ukrainy Moskva 1964; W. P. Schmid Baltische Gewässernamen und das vorgeschichtliche Europa / Indogermanische Forschungen 77(1). Bd. 1972; J. Udolph Die Stellung der Gewässernamen Polens innerhalb der alteuropäischen Hydronymie Heidelberg 1990; V. Orjol Neslavjanskaja gidronimija bassejnov Visly i Odera / Balto-slavjanskie issledovanija 1988–1996 Moskva 1997; V. Toporov Baltijskie sledy na Verchnem Donu / Balto-slavjanskie issledovanija 1988–1996 Moskva 1997; J. Otkupščikov Drevnjaja gidronimija v bassejne Oki / Balto-slavjanskie issledovanija t. 16 Moskva 2004.
697
1311