hidrostãtika (gr. hydōr – vanduo + statikē – pusiausvyros mokslas), hidromechanikos šaka, tirianti skysčių pusiausvyrą ir nejudančio skysčio poveikį į jį panardintiems ar jame plūduriuojantiems kūnams. Svarbiausias uždavinys – apskaičiuoti slėgio pasiskirstymą išorinių (tūrinių ir paviršinių) jėgų veikiamame skystyje. Remiantis hidrostatikos dėsniais (Archimedo dėsnis, Pascalio dėsnis) iš slėgio pasiskirstymo apskaičiuojama jėga, kuria parimęs skystis veikia į jį panardintą kūną, indo sieneles, dugną, užtvankos sieną, išaiškinama, kada kūnas plūduriuoja skysčio paviršiuje ir kada jo viduje, sužinoma skysčio, esančio apie vertikalią ašį pastoviu kampiniu greičiu besisukančiame arba tiesiai judančiame ir tolygiai greitėjančiame inde, paviršiaus forma. Hidrostatikos tyrimo išvadomis naudojamasi technikoje įvairiems hidrauliniams įrenginiams (pvz., hidrauliniam presui) ir matavimo prietaisams (pvz., areometrui) konstruoti, besisukančių skysčių masių pusiausvyros figūrų uždaviniams spręsti.
Hidrostatikos pradininkas – Archimedas (3 a. pr. Kr.), jis tyrė skysčio pusiausvyrą ir kūnų plūduriavimą.