hièninis šuõ (Lycaon pictus), šuninių (Canidae) šeimos plėšrus žinduolis. Paplitęs Centrinės ir Pietų Afrikos savanose.
Kūno ilgis 75–120 cm, uodegos 30–44 cm, aukštis ties gogu 75 cm, masė – 20–32 kg. Kailis tamsus, baltai gelsvai dėmėtas. Snukis juosvas, uodegos galiukas baltas. Kojos ilgos. Laikosi gaujomis po keliolika (kartais net 100 ir daugiau) suaugusių individų. Grupelės iš 5 ir mažiau individų neišgyvena, nes nebesugeba susimedžioti maisto, išsaugoti bei prižiūrėti jauniklių. Medžioja, ilsisi visa gauja kartu. Grobis – karpočiai, antilopės, zebrai, afrikinių buivolų jaunikliai, mažesni žinduoliai. Vienos gaujos specializuojasi medžioti zebrus, kitos – antilopes ar kitus poranagius. Auką ilgai persekioja, nualsina, apkandžioja, išsekusią, pargriautą galutinai įveikia. Nėštumas 70–73 dienos. Labai vislūs, veda 2–19 (dažniausiai apie 10) jauniklių. Jų dažniausiai susilaukia tik dominuojanti pora, bet paūgėjusiais jaunikliais rūpinasi, atryja jiems maisto visi gaujos nariai. Iš medžioklės sugrįžę hieniniai šunys pamaitina likusius saugoti jauniklių ir sužeistus gaujos narius.
hieninis šuo
Nykstantis. Neatsparus ligoms, ypač pasiutligei, neretai nukenčia ir nuo stambesnių plėšriųjų žvėrių. Manoma, yra išlikę mažiau kaip 5,5 tūkst. hieninių šunų.
hieninis šuo
2005