higienà (gr. hygieinos – naudingas sveikatai), medicinos šaka, tirianti žmogaus sveikatą, jos palaikymą ir ligų profilaktiką. Praktines higienos priemones įgyvendina sanitarija, o priemones, apsaugančias žmogų nuo ligų ir pažeidimų, – profilaktika. Nuo 20 a. vidurio Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, vėliau ir kitose šalyse higienos sąvoka pradėta sieti su individualaus žmogaus veikla, o visuomenei taikomas priemones (kovą su epidemijomis, neinfekcinių ligų profilaktiką, sveikatos stiprinimą, higieninį auklėjimą) perėmė visuomenės sveikatos sritis. Higiena skirstoma į darbo higieną, psichikos higieną (tiria praktines priemones, kurios palaiko psichikos sveikatą, leidžia išvengti psichozių, neurozių ir kitų psichikos ligų), tropinę higieną (tiria tropinio klimato poveikį gyvenimo sąlygoms bei tropinių ligų profilaktikos priemones), burnos higieną (dantų ir burnos priežiūra), mitybos higieną (saugaus ir visaverčio maisto paruošimas ir jo laikymas) ir kita. Taikomi fiziologiniai, biocheminiai, antropometriniai, statistiniai tyrimo metodai.
Higiena yra viena seniausių medicinos šakų. Higienos istorijos pradžia siejama su senovės Egipto 3000 pr. Kr. rašytiniais šaltiniais apie asmens švarą, karantinines priemones, mėsos laikymą. Higienos žinių ir reikalavimų (kūno švara, pasninkas, poilsio diena kas savaitę, draudimas valgyti kiaulieną, gerti alkoholinius gėrimus) randama senovės Indijos, Artimųjų Rytų šalių kultūrose, valstybės įstatymuose, Biblijoje. Graikijoje reikšmės buvo skiriama asmens higienai ir kūno kultūrai. Senovės Romoje veikė vandentiekis, buvo statoma pirtys ir soliariumai, nutekamieji vandenys vamzdžiais buvo nukreipiami už miesto ir naudojami laukams tręšti. 16–17 a., ėmus sparčiau plėtotis pramonei, miestuose susitelkė daug žmonių, kilo choleros, raupų, vidurių šiltinės ir kitų ligų epidemijos, todėl daugelyje Europos šalių imtasi higienos ir sanitarijos priemonių (pradėtas praktikuoti karantinas, uždrausta teršti upes). Higiena kaip mokslas pradėjo formuotis 18 a. pabaigoje. Kai kurias higienos problemas veikale Samprotavimai apie amatininkų ligas (De morbis artificum diatriba 1700) nagrinėjo B. Ramazzini (Italija). 1765 Miuncheno universitete įkurta pirmoji Higienos katedra. C. W. von Hufelandas (Vokietija) parašė veikalą apie žmogaus amžiaus pailginimą (1797). J. P. Frankas (dėstęs ir Vilniaus universitete) veikale Visuotinės medicinos policijos sistema (System einer Vollständigen medizinischen Polizey 6 t. 1779–1819) pateikė higienos ir sanitarijos priemonių organizavimo bei priežiūros sistemą, rašė apie žmogaus sveikatos reikšmę visuomenei.
19 a. viduryje pradėti naudoti eksperimentiniai tyrimo metodai. Eksperimentinės higienos pradininkas buvo M. Pettenkoferis (1818–1901, Vokietija), F. Erismanas (1842–1915) ir A. Dobroslavinas (1842–89; abu Rusija). Higienai fiziologinę kryptį suteikė I. Sečenovas ir I. Pavlovas.
Lietuvoje
Vienas higienos pradininkų buvo J. P. Frankas, pagal kurio pasiūlytą planą 1805 Vilniaus universitete pradėtas dėstyti higienos ir visuotinės medicinos policijos kursas. Vilniaus medicinos draugijos (įkurta 1805) pastangomis 1808 įkurta Vakcinacijos institutas, 1887 – Chemijos ir bakteriologijos laboratorija, 1897 – Pasteuro stotis. 1784–1842 Vilniaus universitete ir Medicinos‑chirurgijos akademijoje higienos kursą skaitė J. Langmejeris, A. L. Becu, J. Bergmannas. 1888–89 Vilniuje ir Kaune pradėjo dirbti sanitarijos gydytojai. 1918–45 Kaune veikė Higienos institutas, Vilniuje – Varšuvos higienos instituto filialas. Leista sanitarijos švietimo literatūros; daugiausia ją rengė ir leido visuomeninės draugijos bei pavieniai asmenys (P. Avižonis, A. Jurgeliūnas, V. Lašas, R. Šliūpas). 1922 higienos katedros įkurtos Lietuvos ir Vilniaus universitetuose. Po II pasaulinio karo visuose Lietuvos rajonuose įkurtos sanitarijos ir epidemiologijos stotys. 1944 atkurtas Higienos institutas Vilniuje. 1945 įkurta Lietuvos higienistų draugija (dabartinė Lietuvos higienistų ir epidemiologų sąjunga). Higienos katedros atkurtos Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1944; nuo 1951 veikė Kauno medicinos institute) ir Vilniaus universitete (nuo 1945). 1962 Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įkurtas Sanitarijos ir higienos skyrius, kuriame rengiami sanitarijos ir higienos gydytojai. Higienos katedros įkurtos Šiaulių pedagoginiame institute (1965) ir Vilniaus pedagoginiame institute (1966), Kūno kultūros institute. 1982 Vilniaus universitete įsteigta Socialinės higienos ir sveikatos apsaugos organizacijos katedra. Žymiausi higienistai: V. Kviklys, E. Grinienė (vaikų ir paauglių higiena), J. Šopauskas, V. Obelenis (darbo higiena), A. Baubinas (komunalinė higiena).
L: Higiena V. 1966; E. Andriulis, V. Kviklys Vaiko fiziologija ir mokyklinė higiena Vilnius 1974; V. Kviklys Bendroji higiena Vilnius 1975; E. Andriulis, E. Grinienė, M. Černiauskienė Moksleivio fiziologija ir higiena Vilnius 1994.
2534