hmnas (gr. hymnos), iškilminga giesmė, giedama per įvairias šventes ir apeigas; poezijos žanras.
Bruožai, susiklostymas
Būna pasaulietiniai (valstybiniai, tautiniai, revoliuciniai, partijų, sąjungų) ir religiniai. Melodija įsimenama, iškilmingo pobūdžio, aiškaus, tolygaus (kartais maršo) ritmo, kupletinės formos. Pirmieji himnai atsirado senovės Egipte ir Mesopotamijoje (giesmės dievų, valdovų garbei). Senovės Graikijoje himnu vadintos įvairios kulto giesmės – ditirambai, pajanai. Himnai buvo giedami choru arba solo pritariant kitara, kartais šokant. Krikščionių bažnytiniai himnai paplito 3 a. pirmiausia Rytų šalyse (seniausias išlikęs himnų rinkinys sudarytas apie 270). Bizantiškasis himnas buvo sudėtinė liturginio giedojimo dalis, kuriamas pagal Biblijos tekstus. Žymiausi bizantiškųjų himnų kūrėjai – Romanas Melodas, Andriejus Kretietis, Jonas Damaskietis.
Himnai Europoje
Vakarų Europoje ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu himnu buvo vadinama bet kuri religinė giesmė. 4 a. vyskupas Ambraziejus Milanietis įteisino himno giedojimą bažnytinėje liturgijoje (bažnytinė muzika). Ši praktika greitai paplito visoje Vakarų Europoje. Himnas tapo viena svarbiausių grigališkojo choralo formų. Iki 19 a. himnai kurti ir kaupti vienuolynuose, nuo 7 a. buvo sudaromi himnų rinkiniai. 14 a. atsirado daugiabalsių himnų (G. Dufay, G. P. da Palestrina ir kiti). 15–16 a. atsirado himno atmainų – husitų giesmės Čekijoje, protestantiškasis choralas Vokietijoje, iškilmingos dainos – kantai Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Nuo 19 a. himnai kuriami dideliam atlikėjų kolektyvui – orkestrui, chorui ir solistams. Kai kada himnas yra sudėtinė oratorijos, kantatos, simfonijos dalis. Literatūrinė naujųjų laikų himno forma artima odei (dažnai tie patys kūriniai priskiriami tiek odės, tiek himno žanrui).
19–20 a. paplito tautiniai ir oficialūs valstybiniai himnai (Didžiojoje Britanijoje Dieve, sergėk karalių, Rusijoje Dieve, sergėk carą, Lenkijoje Dar Lenkija nepražuvo). Per Prancūzijos revoliuciją atsirado, vėliau išpopuliarėjo ir kitose šalyse revoliucinis himnas Marselietė (nuo 1795 Prancūzijos himnas). 19 a. pabaigoje paplito tarptautinis proletariato himnas Internacionalas (vėliau tapo SSRS, SSKP ir kitų komunistų partijų himnu).
Himnai Lietuvoje
Seniausi spausdinti į lietuvių kalbą išversti himnai yra M. Mažvydo Katekizme (Šventa Dvasia musump ateik, Kristau, diena esi 1547), Giesmėje šv. Ambraziejus (Tave Dieva garbinam 1549). 19 a. pradžioje ir per 1863 sukilimą Lietuvoje atsirado pasaulietinių himnų (lenkų legionierių himnu tapusio J. Wybickio kūrinio Dąbrowskio mazurka vertimai ir kiti). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje tarp darbininkų plito rusų ir lenkų revoliucinių himnų (P. Lavrovo Darbininkų marselietės, B. Červenskio Raudonosios vėliavos), Internacionalo vertimai. Bažnytinių himnų sukūrė J. Naujalis, T. Brazys, Č. Sasnauskas. 19 a. pabaigoje tautiniu himnu buvo siūloma paskelbti A. Baranausko Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėle, Maironio ir Č. Sasnausko Jau slavai sukilo, Kur bėga Šešupė, Maironio ir J. Naujalio Užtrauksim naują giesmę, broliai, G. Sauerweino ir S. Šimkaus Lietuviais esame mes gimę.
Įsitvirtino V. Kudirkos Tautiška giesmė. Jos eilės ir muzika išspausdinta 1898 09 15 lietuvių žurnale Varpas (nr. 6); 1899 Sankt Peterburge pirmą kartą ją viešai sugiedojo lietuvių studentų choras (vadovas Č. Sasnauskas). Tautiška giesmė tapo lietuvių ir Lietuvos Respublikos valstybiniu himnu. Nuo 6 dešimtmečio už jos giedojimą buvo persekiojama. Draudimo laikotarpiu kaip neoficialus lietuvių himnas funkcionavo Maironio ir J. Naujalio Lietuva brangi. Tautiška giesmė viešai vėl pradėta giedoti per Sąjūdžio mitingus ir kitus renginius 1988 vasarą. 1988 11 18 ji paskelbta oficialiu LSSR valstybiniu himnu, 1990 03 11 Laikinojoje konstitucijoje vėl patvirtinta Lietuvos Respublikos valstybiniu himnu.
2653