hiperaktyvùmas, itin išreikštas judesinis aktyvumas ir judrumas. Dažniau būdingas jaunesniojo amžiaus žmonėms. Reiškiasi dėmesio trūkumu, per dideliu impulsyvumu, jautrumu, neramumu, greitu nuoboduliu. Klinikiniai simptomai pastebimi ankstyvajame, ikimokykliniame, amžiuje (diagnozuojama 3–5 % vaikų). Simptomai būna ilgalaikiai, nesusiję su kokia nors priežastimi (pvz., nelaimingu įvykiu šeimoje). Sutrikimą galima įtarti, kai vaiko judrumas, impulsyvumas, neramumas, lengvai atitraukiamas dėmesys pradeda trukdyti mokykloje, daro įtaką santykiams su draugais, sukelia problemų šeimoje. Vaikas susikaupia tik tada, kai veikla yra labai įdomi ir maloni. Jam sunku organizuoti, planuoti veiklą ir baigti darbą. Jis nesiklauso užduočių, sunkiai atlieka namų darbus, o jei atlieka – su klaidomis; jo dėmesį labai lengvai ir nuolat atitraukia įvairūs garsai ar vaizdai. Vaikas nuolat juda, bėgioja liesdamas aplink esančius daiktus, nuolat kalba, įsiterpia į aplinkinių kalbą, negali nusėdėti, judina kojas. Impulsyvus vaikas negali sustabdyti greitų reakcijų, negalvoja prieš veikdamas, nenumato veiksmo padarinių, jam sunku išlaukti savo eilės žaidimuose. 20–30 % tokių vaikų greta hiperaktyvumo nustatomi specifiniai mokymosi sutrikimai (žodžių tarimo, rašymo sunkumai, disleksija), tikai (nevalingi judesiai, grimasos), elgesio sutrikimai, nerimas, depresija. Šie vaikai paauglystėje ir suaugę junta vidinį nerimą; dažniausiai tuo pačiu metu atlieka kelis darbus, negali dalyvauti veikloje, kurios rezultatų reikia ilgiau laukti.
Hiperaktyvumo priežastys yra genetinės. Manoma, sutrikimą nulemia kelių genų deriniai (kol kas neatrasti), taip pat turi įtakos alkoholio vartojimas, rūkymas nėštumo metu. Nustatyti sergančiųjų neurobiologiniai smegenų pokyčiai – hiperaktyvaus vaiko bendras smegenų tūris 3–4 % mažesnis negu sveikų vaikų, taip pat mažesnės ir smegenų struktūros, kurioms priskiriamos specifinės funkcijos, pvz., mažesnis baltosios smegenų medžiagos tūris kaktinėse skiltyse (vykdomosios, planavimo funkcijos, darbinė atmintis), mažesnis uodegotasis branduolys ir smegenėlės (pažintinės funkcijos, judesių koordinacija). Randama ir biocheminių – dopamino ir noradrenalino apykaitos – pokyčių. Diagnozė nustatoma remiantis Amerikos vaikų psichiatrijos asociacijos pateiktais kriterijais arba Tarptautinės ligų klasifikacijos (Lietuvoje pradėta taikyti 1997) reikalavimais. Gydymas kompleksinis: skiriami psichostimuliantai, taikoma elgesio terapija, psichoterapija, treniruojami socialiniai įgūdžiai, mokomi tėvai.
Pirmą kartą ypač judrūs vaikai aprašyti vokiečių gydytojo ir poeto H. Hoffmanno knygoje vaikams Nevalyvas Pėteris (Der Struwwelpeter 1845), pirmoji medicinos studija – G. Stillio paskaitų serija, išleista 1902 Londono karališkosios gydytojų kolegijos.
1349