hipertèrmija (hiper… + gr. thermē – šiluma), patologinė organizmo būsena, kuriai būdinga staigus kūno temperatūros pakilimas iki 40 °C ir daugiau, sutrikus termoreguliacijai. Jos metu padažnėja kvėpavimas, atsiranda šaltkrėtis, hipoksija, ligonis išblykšta, netenka skysčių. Hipertermija dažniausiai būna vaikams, sergantiems infekcinėmis (gripu, pneumonija, sepsiu), alerginėmis ligomis, organizmui netekus skysčių, po gimdymo traumos; suaugusiesiems hipertermija gali sukelti galvos smegenų patologija (traumos, navikai, kraujo išsiliejimas), hipertermija gali atsirasti kaip narkozės padarinys. Vaikams pasitaiko ir hipertermijos piktybinė forma (nuo jos net mirštama), kuriai būdinga temperatūros pakilimas iki 42 °C, odos blyškumas, dažnas pulsas, dusulys, sąmonės pritemimas, acidozė, traukuliai. Hipertermijos patogenezę nulemia termoreguliacijos centrų (svarbiausi pagumburyje) funkcijų, hormoniniai medžiagų apykaitos šilumos gamybos ir šilumos atidavimo sutrikimai. Dėl egzogeninių (mikrobų toksinai) ir endogeninių (katecholaminai, citokinai, prostaglandinai) pirogeninių medžiagų poveikio organizme sutrinka šilumos gamybos ir jos atidavimo (šilumos pagaminama daugiau) pusiausvyra. Hipertermijos baigtis priklauso nuo ją sukėlusios ligos eigos.
1334