hipnopèdija (gr. hypnos – miegas + paideia – mokymas), mokymas miego metu; mechaninis mokymasis. Hipnopedija taikytina tam tikros rūšies informacijai (svetimos kalbos žodžiams, Morse’s abėcėlei, formulėms, lentelėms) įsiminti. Manoma, kad hipnopedija negali atstoti natūralaus mokymo (miegant įsiminimo efektyvumas mažas), be to, trikdo miegą (smegenų struktūros, kurios yra veiklios mokantis ir dirbant kitokį protinį darbą, nepailsi). Visapusiškas žmogaus patirties gausinimas, naujų žinių susiejimas su ankstesnėmis galimas tik budėjimo būsenoje, kai veikla yra sąmoninga. Hipnopedija taikyta jau senovėje (budistų dvasininkų Kinijoje, fakyrų ir jogų Indijoje). 20 amžiaus 3 dešimtmetyje bandyta taikyti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Teoriškai hipnopedija pradėta tirti 20 amžiaus 6–7 dešimtmetyje SSRS. Psichologai L. Blizničenka, V. Zucharis ir kiti rėmėsi I. Pavlovo teorija, teigiančia, kad galvos smegenų didžiuosiuose pusrutuliuose miego metu yra budinčių centrų.
2271