hipnòzė (gr. hypnos – miegas), psichologinio poveikio sukelta į miegą panaši ypatinga sąmonės būsena (hipnotinis transas). Būdinga individualus, kitoks nei įprastomis sąlygomis, funkcinis sąmonės aktyvumas: hipnotizuojamasis reaguoja į išorinius dirgiklius pagal hipnotizuotojo įtaigą. Pagrindinė hipnozės sąlyga yra hipnotizuojamojo įtaigumas – imlumas ir reagavimas į įtaigą. Sėkmingai hipnozei taip pat labai svarbu hipnotizuojamojo tikėjimas ir noras bendradarbiauti, gebėjimas atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesį. Hipnozės tikslas – pasiekti žmogaus pasąmonę (reguliuoja kūno pojūčius ir emocijas, pasąmonėje yra atmintis), nuraminant sąmoningąjį protą. Hipnotizuojamasis yra sąmoningas, sutelkęs dėmesį į vieną objektą. Asmuo priima hipnotizuotojo teiginius kaip realybę: hipnotizuotojui įteigus, kad žmogaus liežuvis yra sutinęs, jam darosi sunku kalbėti, įteigus, kad bijo – gali pajusti išgąstį, imti prakaituoti. Hipnozės metu hipnotizuotojo idėja priimama visiškai, bet savisauga ir dorovės principai nepaveikiami: žmogaus negalima priversti daryti to, ko jis nenori. Hipnozės metu atsipalaidavusio hipnotizuojamojo kvėpavimas, pulsas gali sulėtėti. Elektroencefalogramoje būna daugiau miegui ir pasąmonės aktyvumui būdingų žemojo dažnio bangų, mažėja būdravimui būdingų aukštesniojo dažnio bangų, mažėja smegenų žievės kairiojo pusrutulio, reguliuojančio loginį centrą (dedukciją, argumentaciją, sąlygiškumą), aktyvumas, didėja dešiniojo pusrutulio (vaizduotė, kūrybiškumas) aktyvumas. Taikomi įvairūs hipnozės metodai. Akių fiksacijos (žmogus žiūri į svyruojantį, spindintį daiktą, tuo metu hipnotizuotojas kalba ramiu, žemu balsu, taip atpalaiduodamas žmogų) metodas retai naudojamas. Greitasis metodas pagrįstas staigiomis, valdingomis komandomis, dažniausiai naudojamas scenoje per masinės hipnozės seansus. Psichiatrijoje ir meditacijoje dažniausia naudojamas progresuojančio atsipalaidavimo ir įsivaizdavimo metodas – pamažu grimztama į hipnozės būseną. Balanso netekimo metodas sukuria nestabilios pusiausvyros sąlygas: taip žmogus atsipalaiduoja supamojoje kėdėje, kūdikis užmiega supamas ant rankų. Hipnozės trukmė priklauso nuo asmens psichinės būklės ir savybių: yra nuo kelių minučių iki daugiau kaip pusvalandžio. Gydymas hipnoze padeda atsikratyti įpročių kontroliuojamo elgesio (rūkymo, girtavimo), dažnai vienu metu taikomas daugeliui žmonių, yra greitas, bet paveikia ne visus. Veiksmingiausi individualūs hipnozės seansai – psichiatrinė hipnoterapija. Ji ypač efektyvi gydant fobijas, padeda įsisąmoninti ir suprasti psichologines problemas: įvertinant baimę, prisiminimus bei užgniaužtas emocijas galima išsiaiškinti ir išspręsti įsisenėjusias problemas. Manoma, kad pasitelkus hipnozę galima numalšinti skausmą ir net išgydyti kai kuriuos ligonius. Hipnozė mažina gimdymo, chemoterapijos sukeliamą skausmą. Pagal autohipnozės teoriją, teigiamus rezultatus suteikia ne hipnozinis transas, o paties subjekto tikėjimas ir įtaigumas (savitaiga); tai įrodo ir vadinamasis placebo efektas.
Mokslinę hipnozės koncepciją 18 a. iškėlė F. Mesmeris (Austrija), tikėjęs, kad hipnozė yra mistinių jėgų padarinys (vadinamasis gyvuliškasis magnetizmas), jo metodai dar ilgai buvo vadinami mesmerizmu. 1841 J. Braidas (Didžioji Britanija) pasiūlė hipnozės terminą, jos metodus tobulino 19 a. A. A. Liébeault, H.Bernheimas, J.-M.Charcot (Prancūzija).
584