hipostãtinė vienýbė (gr.henosis kath hypostasin, lot. unio/unitas secundum subsistentiam), kristologijoje – Jėzaus Kristaus dieviškosios (Dievo Logo) ir žmogiškosios (Jėzaus žmogystės) prigimčių vienybė po įsikūnijimo (Jn 1, 14). Hipostatinės vienybės pagrindas – Jėzaus Kristaus dieviškasis asmuo. Jis yra vienintelis ontologinis subjektas, turintis du protus, dvi valias ir du veikimo būdus (dieviškąjį ir žmogiškąjį). Velykinis tikėjimo išpažinimas (Apd 2, 32. 36; Fil 2, 9. 11; Rom 10, 9) išreiškia žemiškojo Jėzaus ir prisikėlusiojo Kristaus tapatumą. Nikėjos susirinkimas (325) pabrėžė Logo (Kristaus) dievystę. Popiežius Leonas I Didysis laiške Flavianui (449) teigė, kad dviejų prigimčių savybės jungiasi į vienintelį asmenį. Chalkedono susirinkime (451) apibrėžta Kristaus asmens dviejose prigimtyse egzistencija ir Jėzaus Kristaus subjekto vienybė (vienas ir tas pats). Konstantinopolio II susirinkimas (553) įteisino hipostatinės vienybės terminą. Krikščionių Bažnyčių išpažįstamos dogmos: žmogaus Jėzaus tikra dievasūnystė, Jėzaus žmogystės, hipostazėje susivienijusios su Logu, garbinimas, Jėzaus Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios savybės priskyrimas vieninteliam įsikūnijusiam Logui, Jėzaus šventumas.
117