hipostãzė (gr. hypostasis – pagrindas, esmė), substancinė prigimtis, arba regimybei priešinga tikrovė. Hipostazė priskiriama asmeniui. Hipostazės termino vartojimas konkrečios ir atskiros tikrovės arba atskiros asmeninės egzistencijos reikšme kėlė problemų 3 ir 5 amžiais. Nuo 3 a. hipostazės sąvoka ėmė prarasti pirminę prigimties (gr. usia arba physis) reikšmę ir pradėta vartoti subsistencijos (asmens, konkrečios būties) reikšme. Chalkedono susirinkime (451) apie Jėzų Kristų buvo kalbama kaip apie vienintelę hipostazę, esančią dviejose sujungtose, bet nesusimaišiusiose prigimtyse (gr. physis). Dabar krikščionybėje apie Dievą kalbama kaip apie tris hipostazes, tris asmenis, kurie dalijasi vienintele substancija, arba prigimtimi, teigiama, kad Jėzuje Kristuje yra dvi prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji vienoje hipostazėje, arba asmenyje.
117