hipotãksė (gr. hypotaxis – pavaldumas), nelygiaverčių sintaksinių vienetų, dažniausiai sudėtinio sakinio dėmenų, tarpusavio ryšys. Platesne reikšme hipotaksė žymi prijungimą, arba subordinaciją, t. y. vieno kalbos vieneto priklausymą nuo kito. Dažniausiai terminas vartojamas siauresne reikšme ir nusako prijungiamąjį ryšį tarp sudėtinio sakinio dėmenų, kurių vienas, vadinamas šalutiniu, priklauso nuo kito, vadinamo pagrindiniu (prijungiamasis sakinys). Hipotaksė formaliai reiškiama jungtukais ir kitais jungiamaisiais žodžiais, dėmenų ir sakinio dalių tvarka, intonacija. Hipotaksės raiškos priemonės įvairiose kalbose atlieka skirtingą vaidmenį, pvz., lotynų kalboje prijungiamųjų sakinių šalutiniai dėmenys skiriasi nuo pagrindinių ne tik jungiamaisiais žodžiais, bet ir savitu veiksmažodžio laikų bei nuosakų formų parinkimu (consecutio temporum), vokiečių kalboje – kitokia sakinio dalių tvarka, anglų kalboje tam tikriems hipotaksės tipams lemiamą vaidmenį turi dėmenų pozicija. Lietuvių kalboje svarbiausi hipotaksės požymiai yra prijungiamieji jungtukai ir santykiniai įvardžiai bei prieveiksmiai, kurie negali būti atskiriami nuo šalutinio dėmens.
2352