hipoteñzija (hipo… + lot. tensio – įtampa), kraujagyslių tonuso ir arterinio kraujospūdžio sumažėjimas. Hipotenzijos atveju arterinis kraujospūdis būna mažesnis nei 100–105 mm Hg (sistolinis) ir 60–65 mm Hg (diastolinis). Fiziologinė hipotenzija pasitaiko ir sveikam žmogui nesukeldama jokių negalavimų; ji gali būti visą gyvenimą. Laikina gali atsirasti intensyviai fiziškai dirbant, sportuojant, būnant kalnuose; grįžus į įprastas sąlygas kraujospūdis vėl tampa normalus. Patologinė hipotenzija sukelia hemodinamikos sutrikimų – įvairūs organai stokoja kraujo, todėl žmogus blogai jaučiasi. Patologinė hipotenzija susijusi su ligomis, trikdančiomis kraujospūdžio reguliavimą. Skiriama ūminė ir lėtinė hipotenzija. Ūminė hipotenzija būna dėl ūmaus širdies nepakankamumo, nukraujavus, netekus daug skysčių, ištikus šokui, kolapsui, šilumos smūgiui. Pirminę lėtinę hipotenziją sukelia sutrikęs centrinis nervinis hemodinamikos reguliavimas. Antrinę, arba simptominę, lėtinę hipotenziją sukelia įvairios nervų, endokrininės, širdies ir kraujagyslių sistemos, lėtinės infekcinės ligos, spindulinė liga. Ligoniui svaigsta galva, jam silpna, jis greitai pavargsta, ilgai stovėdamas apalpsta.
1334