hipotèrmija (hipo… + gr. thermē – šiluma), organizmo atšalimas sutrikus jo šilumos pusiausvyrai. Hipotermija gali atsirasti, kai šilumos atidavimas viršija šilumos gamybą (sumažėjus aplinkos temperatūrai, esant stipriam vėjui, didelei oro drėgmei) arba sumažėjus šilumos gamybai organizme, sulėtėjus medžiagų apykaitos procesams (nukraujavus, esant trauminiam šokui, sergant miksedema, kai kuriomis nervų sistemos ligomis). Skiriamos dvi hipotermijos stadijos: kompensacijos ir dekompensacijos. Pirmosios stadijos metu kūno temperatūra išlieka pastovi dėl ją reguliuojančių kompensacijos reakcijų. Iš pradžių mažinamas šilumos atidavimas (spazmuoja periferinės kraujagyslės, neprakaituojama), vėliau organizme daugiau gaminama šilumos (atsiranda raumenų drebulys, intensyvėja medžiagų apykaita). Antrosios stadijos metu sutrinka kompensaciniai termoreguliacijos procesai, krinta kūno temperatūra, lėtėja medžiagų apykaita, slopinama gyvybinės organizmo funkcijos, smegenų veikla (šalčio narkozė), organizmas gali žūti. Hipotermija būna silpna (organizmas atšąla iki 35–30 °C), vidutinė (iki 25 °C) ir didelė (žemiau nei 25 °C). Dirbtinė hipotermija taikoma ruošiant organus transplantacijai, operuojant širdį ir smegenis, nes atšaldžius organizmą lėtėja medžiagų apykaita ir ląstelės tampa ne tokios jautrios deguonies trūkumui.
1334