histogenèzė (histo… + genezė), žmogaus ir gyvūnų audinių susidarymas ontogenezėje. Histogenezės metu kiekvienos užuomazgos ląstelės ir neląstelinės struktūros specializuojasi įvairiomis kryptimis, įgydamos tam audiniui būdingą struktūrą ir fiziologinės bei cheminės ypatybes. Histogenezei būdingi šie procesai: ląstelių dalijimasis, augimas, migracija, ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos diferenciacija, sukibimas, ląstelių ir audinių sąveika, ląstelių žuvimas. Būna embrioninė histogenezė, postnatalinė histogenezė ir regeneracinė histogenezė. Esant embrioninei histogenezei audiniai formuojasi embrioniniu laikotarpiu. Audiniai vystosi iš užuomazgų, kurias sudaro nediferencijuotos ląstelės. Postnatalinė histogenezė apima fiziologinę regeneraciją ir audinių kitimus priklausomai nuo amžiaus. Vykstant fiziologinei audinių regeneracijai audiniai vystosi iš mažai diferencijuotų ląstelių, ląstelės dalijasi, kinta jų ploidiškumas. Gerai atsikuria tie audiniai, kurių ne visos ląstelės diferencijuojasi iš karto. Regeneracinė histogenezė apima pažeistų organelių ir audinių atsikūrimą. Būdingas greitas ląstelių dauginimasis. Specializuotos ląstelės pagal savo specializaciją jungiasi į audinius, kurie sudaro įvairius organus ir atlieka vieną ar kelias funkcijas. Histogenezę ir jos dėsnius tiria histologija.
1834