histològija (histo… + gr. logos – mokslas), biologijos šaka, tirianti daugialąsčių gyvūnų ir žmogaus audinius, jų struktūrą, formavimąsi ir funkcijas. Siejasi su citologija, embriologija, fiziologija (tiria audinius sudarančių ląstelių kilmę, raidą, funkcijas), biofizika, biochemija (tiria audinių fizikinę ir cheminę būklę). Skirstoma į bendrąją (tiria audinių sandarą, raidą ir funkcijas) ir specialiąją (tiria organų ir jų sistemų mikroskopinę struktūrą). Kryptys: histofiziologinė (tiria ląstelių, audinių ir organų struktūrą atsižvelgdama į jų funkcijas), histocheminė (nagrinėja audinių cheminę sudėtį), evoliucinė (tiria ląstelių, audinių ir organų kilmę, filogenezinės raidos dėsnius). Svarbiausi metodai: mikroskopija, ląstelių ir audinių preparavimas, autoradiografija, citospektrofotometrija, audinių kultūros (veisiniai), transplantacija.
Histologijos raida
Šiek tiek duomenų apie organų sudėtines dalis pateikė Aristotelis. 17 a. išradus mikroskopą buvo aprašyta odos, plaučių, kepenų mikroskopinė struktūra (M. Malpighi, Italija), tiriama sperma, eritrocitai, raumenys, nervai (A. van Leeuwenhoekas, Olandija). Histologijos kaip savarankiško mokslo pradininkas yra M. Bichat (Prancūzija), kuris 18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje tyrė organų pjūvius, suskirstė audinius. 1822 K. Geisingeris (Vokietija) suformulavo pagrindinius histologijos uždavinius. Duomenų apie mikroskopinę audinių ir organų struktūrą 19 a. pirmoje pusėje paskelbė J. Purkyně (Čekija), I. Mülleris (Vokietija). Vokiečių histologai F. von Leydigas (1853) ir R. A. von Köllikeris (1855) morfofiziologiniu principu suskirstė audinius į 4 pagrindines grupes: epitelinius, jungiamuosius, raumeninius ir nervinius. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sukaupta duomenų apie epitelinius audinius (R. A. von Köllikeris; L. A. Ranvier, Prancūzija; S. Časovnikovas, Rusija), organizmo vidaus terpės audinius (V. Ebneris, Vokietija; I. Mečnikovas, Rusija), nervinius audinius (C. Golgi, Italija; M. Lavdovskis, Rusija); tirta autonominės nervų sistemos sinapsės (A. Dogelis, Rusija), kraujo ląstelių sandara ir funkcijos (M. Lavdovskis), mitozė, citoplazmos organelės (mitochondrijos, Golgi kompleksas). Nuo 20 a. antros pusės tiriamos šios problemos: audinių formavimosi dėsniai, audinių diferenciacija, audinių ir organų kaitos priklausomybė nuo amžiaus, ląstelių, veikiamų biologinių, fizinių ir cheminių dirgiklių, adaptacija ir regeneracija, nervų ir endokrininės sistemos reikšmė morfogenezei.
Lietuvoje
Lietuvoje sistemingi histologiniai tyrimai pradėti 1923 įkūrus Lietuvos universitete Histologijos embriologijos katedrą, kuriai vadovavo E. Landau (Latvija). Didelę reikšmę tolesnei histologijos raidai turėjo P. Šivickio moksliniai darbai. Buvo nagrinėjama galvos smegenų ir smegenėlių branduolių struktūra (E. Landau), lytinių hormonų poveikis lyties determinacijai (V. Dančiakova), virškinimo sistemos raida (J. Masevičius), audinių sąveika formuojantis akies obuoliui bei odai (B. Abraitis), gyvulių ruožuotųjų raumenų struktūros ypatybės (J. Šulskis). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia tiriama širdies audinio adaptacija koronarogeninei išemijai ir reparacinių procesų efektyvumas (Albertas Vitkus), eksperimentiniai morfogenezės dėsningumų tyrimai (J. Žukienė, R. Šimkūnaitė-Rizgelienė, V. Žalgevičienė), kiaulių gemalų raida (A. Padaiga), akies ragenos inervacija (V. Lasys). Išleista vadovėlių ir monografijų: K. Baltrušaičio, J. Lubytės, L. I. Slavėnienės, Alberto Vitkaus, Aleksandro Vitkaus Histologija (1990), Veterinarinės anatomijos, histologijos ir embriologijos terminai (1998), A. Valančiūtės, A. Vitkaus, M. Lekšo, A. Kvietkienės Histologijos embriologijos atlasas (elektroninis leidinys, 2001).
2016