holzmas (gr. holos – visas), filosofinė koncepcija, visumą laikanti pirmine ir viršesne jos dalių atžvilgiu. Nepripažįsta, kad bet kurią visumą galima analitiškai išskaidyti vien į atskiras dalis ir jų santykius. Atskiros dalys yra analitinės abstrakcijos produktas, todėl negali adekvačiai paaiškinti ar išreikšti jų visumos esmės. Šiuolaikinėje filosofijoje labiausiai paplitęs metodologinis holizmas, priešingas metodologiniam individualizmui, ir semantinis holizmas, priešingas semantiniam atomizmui. Istorijos ir socialiniams mokslams būdingo metodologinio holizmo šalininkai (É. Durkheimas, K. Marxas) teigė, kad socialiniai faktai negali būti išsamiai paaiškinti vien atskirų individų veiksmais ir ketinimais, kurie yra nulemti ir neatskiriami nuo neredukuojamo socialinio konteksto bei socialinių praktikų visumos. Nuoroda į atskirų individų veiksmus nebūtina adekvačiam atskirų socialinių faktų ar istorijos procesų aiškinimui. Jis (net remiantis atskirų individų veiksmais) neišvengiamai turi nurodyti į socialinę visumą. Semantinis holizmas teigia, kad atskiros kalbinės išraiškos reikšmę ir turinį lemia jos vieta platesnėje teorinėje ar kalbinėje sistemoje. Ši teorija kyla iš pozityvistinės verifikacinės prasmės sampratos, iš W. V. O. Quine’o įžvalgų apie mokymosi ir hipotezių patvirtinimo procesus bei iš analitinių ir sintetinių teiginių perskyros atmetimo. Pasak W. V. O. Quine’o, teiginiai apie pasaulį patvirtinami ar atmetami ne po vieną, bet kartu su visa juos formuluojančia teorija. Semantiniam holizmui artimas mentalinis holizmas sąmonės filosofijoje teigia, kad atskirų minčių ar sąmonės būvių turinys priklauso nuo visos asmens minčių ir tikėjimų sistemos.
L: É. Durkheim Sociologijos metodo taisyklės Vilnius 2001; W. V. O. Quine Two Dogmas of Empiricism New York 1953.
76