holocènas (gr. holos – visas + kainos – naujas), Žemės geologinės istorijos kvartero periodo paskutinis (nepasibaigęs) laikotarpis ir jam priklausančios nuogulos bei nuosėdos; dabartinė geologinė epocha. Holoceno pradžia sutampa su Šiaurės Europos paskutinio žemyninio apledėjimo pabaiga (prieš 10 000 metų), kada ledynai pradėjo trauktis iš Pietų Suomijos Salpauselkės galinių morenų zonos; sutampa su paleolito ir mezolito riba. Holocene sausuma ir jūros įgavo dabartinius kontūrus, susiformavo dabartinės geografinės zonos, durpynai, salpinės terasos, pirmoji viršsalpinė terasa Lietuvos upių slėniuose. Skiriamas ankstyvasis (prasidėjo prieš 10 000 m.), vidurinis (prieš 7800 m.) ir vėlyvasis (prieš 2500 m.) holocenas. Pagal klimato pobūdį skiriami 5 periodai: preborealis ir borealis (ankstyvasis holocenas), atlantis ir subborealis (vidurinis holocenas) ir subatlantis (vėlyvasis holocenas); 1882 išskyrė A. Blyttas ir R. Sernanderis. Dar holocenas skirstomas į zonas pagal sporų ir žiedadulkių IX–I palinozonas (L. von Postas ir T. Nilsonas) bei pagal Baltijos jūros raidos stadijas (Joldijos jūra, Anciliaus ežeras, Litorinos jūra ir Limnėjos jūra). Britų salose kvartero stratigrafinėje schemoje holocenas vadinamas flandriu. Ankstyvajame holocene įsivyravo augalija ir gyvūnija, gyveno mezolitinė žmonių bendruomenė. Vidurinis holocenas pasižymėjo šiltu klimatu: atlančio laikotarpiu vasaros vidutinė temperatūra Europoje buvo 2,5–3,5 °C aukštesnė negu dabar, miškuose daugiausia augo plačialapiai medžiai; sutampa su neolito ir bronzos amžiumi. Vėlyvajame holocene klimatas atvėso. Prasidėjo geležies amžius. Suintensyvėjo žemdirbystė, miškų kirtimas, išnyko kai kurie stambūs žinduoliai. Holocene susidarė dirvožemiai, pelkių, ežerų, aliuvinės, eolinės, deliuvinės, jūrų ir pakrančių nuogulos (durpės, sapropelis, klintinis tufas, molis, smėlis, dumblas), kurių storis – keli metrai, retai daugiau kaip 10 metrų.
643