holograma
hologramà (gr. holos – visas + gramma – užrašas), holografijos būdu užregistruotas susikirtusių pamatinės ir objekto išsklaidytosios bangų interferencinis vaizdas elektromagnetinėms (pvz., optinėms), akustinėms ar kitomis bangoms jautrioje terpėje. Yra plokščioji ir tūrinė holograma. Pagal hologramos poveikio pobūdį atkuriančiajai bangai skiriamos amplitudinės arba fazinės hologramos, pagal informacijos saugojimo trukmę – stacionariosios (trukmė neribota) ir dinaminės hologramos (įrašyta informacija išnyksta savaime po 10–12–1 s, trukmę lemia holografinės terpės optinių savybių pakitimo mechanizmas). Interferencinis vaizdas įrašomas didelės skyros fotoplokštelėse (hologramos fotomedžiagų skyra 1000–5000 linijų/mm), fotochrominiuose, feroelektriniuose, fotorezistuose (reljefinės hologramos), termoplastiniuose sluoksniuose – gaunamos stacionariosios hologramos.
Dinaminės hologramos (pvz., puslaidininkiniuose kristaluose ar daugiasluoksniuose kvantiniuose dariniuose) naudojamos spartiems vyksmams medžiagose tirti ir adaptyviosios optikos prietaisuose. Jei aplink objektą yra netiesinė terpė, holograma galima įrašyti ir judančių objektų išsklaidytųjų bangų laukus. Naudojant programinę įrangą galima sukurti įvairias skaitmenines hologramas ir gauti realiai neegzistuojančių objektų vaizdus. Akustinės hologramos užrašomos fotografinėse juostose, skystųjų kristalų plėvelėse, elektrooptinėse, magnetooptinėse terpėse, optinėje keramikoje.
Kiekviename hologramos taške įrašyta informacija apie visą objektą ir kartu kiekvieno objekto taško informacija yra visoje hologramoje, todėl objekto vaizdą galima atkurti iš bet kurio hologramos segmento.
Lietuvoje dinaminės hologramos puslaidininkiniuose kristaluose nuo 1974 tiriamos Vilniaus universitete (K. Jarašiūnas).
1333