Holokáustas (lot. holocaustum – sudeginta auka < gr. holos – visas + kaustos – degantis), žỹdų genocdas, 1939–45 Trečiojo reicho nacių režimo vykdytas žydų persekiojimas ir naikinimas Vokietijoje ir jos okupuotose valstybėse. Holokaustas – tarptautinis nusikaltimas žmonijai, rasistinio biologinio antisemitizmo, kuris buvo vienas nacionalsocialistinės ideologijos (nacionalsocializmas) pagrindų, išraiška.
Vokietijoje žydus persekioti pradėta A. Hitleriui tapus kancleriu (1933 01 30). Buvo įgyvendinamos žydų izoliavimo priemonės: jiems uždrausta dirbti valstybinėse įstaigose, dėstyti mokyklose ir universitetuose, žydams teisininkams ir medikams – teikti paslaugas nežydų tautybės žmonėms. 1935 09 Niurnbergo įstatymai įteisino žydų diskriminaciją, panaikino jų pilietines teises, uždraudė žydų ir vokiečių santuokas. Per pogromus (1938 03 prie Vokietijos prijungtoje Austrijoje ir per 1938 11 09–10 Krištolinės nakties pogromą Vokietijoje) sudegintos ir sugriautos visos sinagogos, nusiaubtos žydų organizacijų būstinės, krautuvės. 1939 01 30 A. Hitleris Reichstage pareiškė, kad kilus karui Europos žydija bus sunaikinta. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios iš Vokietijos ir jos aneksuotos Austrijos bei Čekijos išvyko apie 430 000 žydų (tuo metu emigracija buvo leidžiama); keliasdešimt tūkstančių žydų išvyko karo pradžioje (iki 1941 10, kai emigracija buvo uždrausta).
Holokausto memorialo Jad Vašem Vardų salė
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui žydų persekiojimas Vokietijoje sustiprėjo: jie buvo verčiami nešioti skiriamąjį ženklą – Dovydo žvaigždę, įkalinami koncentracijos stovyklose. Okupuotoje Lenkijoje pradėtos, nors dar ne masinės, žydų žudynės, konfiskuota jų nuosavybė. 1940 žydai buvo prievarta uždaryti ir marinami badu getuose (didžiausiame – Varšuvos gete – sutelkta apie 0,5 mln. žmonių; 1943 04–05 čia vyko Varšuvos geto sukilimas), kartkartėmis dalis getų gyventojų naikinami per vadinamąsias akcijas specialiai parengtose mirties vietose. Masinės žydų žudynės pradėtos 1941 06 okupuotose Baltijos šalyse SSRS teritorijoje. Žydus žudė ypatingos paskirties SS daliniai, vadinamosios ypatingosios komandos (Einsatzkommandos) bei mobilieji žudymo batalionai (Einsatzgruppen), daug kur jiems talkino vietos kolaborantai. Į specialiai parengtas mirties vietas žydai buvo vežami ir iš Vokietijos bei okupuotų Vakarų Europos šalių.
Buchenwaldo krematoriumas pro spygliuotos vielos tvorą
1942 01 nutarus sunaikinti žydus visose okupuotose šalyse (dėl vadinamojo galutinio žydų klausimo sprendimo, t. y. žydų sunaikinimo, A. Hitleris buvo apsisprendęs anksčiau), žydai buvo gabenami į masinio naikinimo (mirties) stovyklas ir daugybę koncentracijos stovyklų (Osvencimą, Sobibórą, Treblinką, Majdaneką, Chełmą, Bełżecą, Buchenwaldą, Dachau, Sachsenhauseną ir kitur). Mirties stovyklose aukos žudytos dujų kamerose (dujomis Ciklonas B; mirusiųjų kūnai deginti), rečiau šaudytos. Koncentracijos stovyklose įkalintieji dėl sekinamo darbo ir bado išgyvendavo 6–12 savaičių. Masiškai žydai buvo naikinami ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas pasauliniame kare nebekėlė abejonių. Daugelyje šalių rizikuodami gyvybe žydus gelbėjo nežydų tautybės žmonės. Žydai tapdavo Pasipriešinimo judėjimo dalyviais (daugiausia Lenkijoje, SSRS, Jugoslavijoje, Prancūzijoje, Italijoje). Holokausto aukų skaičius – apie 6 mln. žmonių (apie 67 % nacių režimo kontroliuojamose šalyse gyvenusių žydų, apie 13 % žuvusiųjų per II pasaulinį karą), iš jų Lenkijoje daugiau kaip 3 300 000 žmonių – 90 % iki karo čia gyvenusių žydų; Baltarusijoje, Ukrainoje, Jugoslavijoje, Rumunijoje nužudyta daugiau kaip 50 % šiose šalyse iki vokiečių okupacijos gyvenusių žydų. Dėl žudynių masto ir motyvų, dėl pirmą kartą žmonijos istorijoje valstybės vykdyto iš anksto parengto plano visiškai sunaikinti vieną tautą Holokaustas laikomas išskirtiniu istorijos reiškiniu.
1945–48 Niurnbergo procesuose nusikaltimai žydams buvo vieni pagrindinių kaltinimų karo nusikaltėliams (jų paieška tebevyksta ir 21 a. pradžioje). Pripažinta, kad būtina ne tik bausti karo nusikaltėlius, bet ir atlyginti nuostolius: 1953 įsigaliojo Izraelio–Vokietijos sutartis dėl kompensacijų aukoms. Holokaustą tiria ir jo aukų įamžinimu rūpinasi Izraelio institutas Jad Vašem (įkurtas 1953 Jeruzalėje).
2803
Holokaustas Lietuvoje
Lietuvoje per nacių Vokietijos okupaciją Holokaustą 1941–44 organizavo vokiečiai, bet į šį nusikaltimą buvo įtraukta dalis vietos gyventojų ir kolaboruojančių institucijų (vadinamoji lietuvių savivalda). Nacių propaganda sugebėjo pasinaudoti sovietinės okupacijos ir aneksijos laikotarpio antikomunistinėmis ir antižydiškomis nuotaikomis ir įtikinti dalį lietuvių, kad dėl jų nelaimių ir kančių kalčiausi žydai. Iki SSRS–Vokietijos karo pradžios (1941 06) Lietuvoje gyveno apie 210 000 žydų, šio karo pradžioje iš Lietuvos spėjo pasitraukti apie 8000–9000. Holokaustą Lietuvoje galima suskirstyti į 3 laikotarpius: 1) 1941 06 pabaiga–1941 11; 2) 1941 12–1943 03; 3) 1943 04–1944 07.
Holokausto Lietuvoje žemėlapis
popiežius Pranciškus pagerbia Lietuvos Holokausto aukas buvusio Vilniaus geto vietoje (2018 09 23)
Žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo pirmosiomis SSRS–Vokietijos karo dienomis. Dar iki didžiųjų getų įsteigimo (1941 08) Lietuvoje buvo nužudyta tūkstančiai žydų. Pirmiausia masiškai žydus žudyti pradėta Vokietijos pasienyje – Kretingos, Tauragės apskrityse – ir Kaune. Žudynes ir pogromus inicijavo Vokietijos saugumo policijos bei SD (saugumo tarnybos) A operatyvinės grupės vadas F. W. Stahleckeris ir jam pavaldūs gestapo bei SD pareigūnai. 1941 07 prasidėjo reguliarios ir masinės žydų žudynės Kauno fortuose, Vilniuje (Paneriuose, Aukštųjų Panerių žudynių vieta ir kapai), Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose. Didžiausia žudynių akcija įvykdyta 1941 10 29 Kauno Devintajame forte – per dieną sušaudyta daugiau kaip 9000 žmonių. Kartu steigti žydų getai (didžiausi – Vilniaus getas, Kauno getas ir Šiaulių getas) ir izoliuotos stovyklos.
Provincijoje (apskrityse ir valsčiuose) gyvenantys į getus bei specialias stovyklas suvaryti ir juose kalinti žydai buvo sušaudyti 1941 vasarą bei rudenį – iki 1941 12; išsigelbėjo arba gyventojų buvo išgelbėta tik 3–5 % žydų. Iki 1941 12 nužudyta apie 70–80 % Lietuvos žydų (apie 150 000–160 000 žmonių). Daugiau žydų palikta laikinai gyventi tik Vilniaus (apie 20 000), Kauno (apie 15 000), Šiaulių (apie 5500) ir Švenčionių (apie 500) getuose.
Svarbiausi Lietuvos žydų žudynių vykdytojai buvo SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno vadovaujamas mobilusis dalinys, kurio branduolį sudarė Kaune dislokuoto lietuvių policijos 1‑ojo bataliono kariai, vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys (vok. Sonderkommando) Vilniuje (Ypatingasis būrys), Tilžės gestapo būrys ir kai kurie iš apskrityse veikusių lietuvių sukilėlių (baltaraiščių) būrių pertvarkyti pagalbinės policijos būriai. Šie vokiečių ir lietuvių policijos padaliniai 1941 nužudė dešimtis tūkstančių Lietuvos žydų. Lietuvoje Holokaustą inicijavo ir organizavo nacių okupacinė valdžia, bet be vietos administracijos, policijos ir dalies gyventojų paramos jis nebūtų įvykdytas taip greitai.
Antruoju Holokausto laikotarpiu (1941 12–1943 03) masinių žydų žudynių nebuvo; naciai stengėsi kiek įmanoma išnaudoti žydų darbo jėgą. Beveik visi darbingo amžiaus vyrai ir moterys dirbo vermachtui reikalingus darbus – fabrikuose, gamyklose, įmonėse, getų dirbtuvėse, durpynuose ir kitur. Nuo sunkaus darbo, dėl maisto trūkumo ir prastos medicininės priežiūros kas savaitę mirdavo dešimtys žmonių. Getų administracinė vadovybė (sudaryta iš žydų), manydama, kad naciai getų nelikviduosią tol, kol jie bus ekonomiškai naudingi, stengėsi didinti žydų darbininkų skaičių, jų darbo našumą.
1943 pavasarį Vokietijos okupacinė valdžia nusprendė Lietuvos getus panaikinti. Pirmiausia tai padaryta Rytų Lietuvoje – Svierių (Svyrių), Ašmenos ir Švenčionių apskrityse; dalis naikinamų nedidelių getų kalinių perkelta į Vilniaus getą, kiti sušaudyti vietoje arba 1943 04 05 Paneriuose. 1943 vasarą panaikintos Vilniaus getui pavaldžios žydų darbo stovyklos Vilniaus apskrityje, dauguma jų darbininkų sušaudyta. 1943 09 23–24 panaikintas Vilniaus getas. Darbingi vyrai ir moterys (apie 11 000) išsiųsti į Estijos (Vaivaros, Kloogos), Latvijos (Kaiserwaldo) koncentracijos ir darbo stovyklas, seniai, moterys ir vaikai (apie 3500) išvežti į koncentracijos stovyklas nacių okupuotoje Lenkijoje (Osvencimą, Stutthofą ir kitur). Kauno ir Šiaulių getai 1943 rudenį buvo pertvarkyti į koncentracijos stovyklas. Priartėjus frontui (1944 viduryje), naciai nusprendė naikinti ir jas.
Likviduoti Kauno getą pradėta 1944 07 08; iki liepos vidurio į Vokietijos koncentracijos stovyklas (Dachau, Stutthofą) išvežta apie 6000–7000 žmonių, apie 1000 nužudyta vietoje, keliems šimtams pavyko pabėgti; geto pastatai buvo sugriauti ir sudeginti. 1944 07 panaikintas ir Šiaulių getas; apie 2000 Šiaulių žydų išvežta į Vokietiją (Dachau, Osvencimo ir kitas koncentracijos stovyklas). Rizikuodami savo gyvybe žydams stengėsi padėti daugelis Lietuvos žmonių. Nepilnais duomenimis, nuo mirties žydus Lietuvoje gelbėjo daugiau kaip 2700 žmonių (tarp jų 168 kunigai); išgelbėta apie 3000 žydų.
Iš viso per nacių Vokietijos okupaciją ir SSRS–Vokietijos karą žuvo apie 195 000–200 000, karo pabaigos sulaukė tik 10 000–12 000 Lietuvos žydų. Pirmą kartą Lietuvoje per tokį trumpą laiką buvo nužudyta tiek daug žmonių. Savo istorija ir kultūra garsūs Lietuvos žydai (litvakai) buvo beveik sunaikinti. 1990 05 08 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba‑Atkuriamasis Seimas priėmė pareiškimą Dėl žydų tautos genocido Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais.
P: Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys / sud. A. Eidintas Vilnius 2001. L: A. Bubnys Vokiečių okupuota Lietuva (1941–44) Vilnius 1998; R. Hilberg Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai. Žydų tragedija 1933–1945 Vilnius 1999; P. Johnson Žydų istorija Vilnius 1999; M. Gilbert Niekada per amžius. Holokausto istorija Vilnius 2001; G. Goldhagen Gorliwi kaci Hitlera. Zwyczajny Niemcy i Holocaust Warszawa 1999; Remembering for the Future New York 2001.
https://s.vle.lt/maps/vle/?mapid=8_holokaustas
2171