homeostãzė (homeo… + gr. stasis – stovėjimas), biologinės sistemos – žmogaus, gyvūno ar augalo – struktūros ir funkcijų, organizmo vidaus terpės sudėties bei savybių dinaminis pastovumas. Biologinė sistema, kaip ir bet kuri atvira sistema, su aplinka susijusi energetiniais ir informaciniais ryšiais. Aplinkos pokyčiai (kartais gana žymūs) tik trumpai sutrikdo sistemos pusiausvyrą, ji greitai grįžta į pirmykštę būseną. Homeostazės palaikymą organizme reguliuoja neigiamas grįžtamasis ryšys.
Žmogaus, kitų žinduolių ir paukščių homeostazė tobuliausia: jų kūne yra pastovi vandenilio jonų koncentracija, kraujo sudėtis, osmosinis slėgis, temperatūra, kraujospūdis ir daugelis kitų funkcijų. Organizmui ilgesnį laiką išbuvus aplinkoje, kuri skiriasi nuo įprastos, homeostazė sutrinka (pvz., per aukšta aplinkos temperatūra perkaitina organizmą, per žema atšaldo).
Homeostazės terminą 1929 pirmasis pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų fiziologas W. B. Cannonas.