homilètika (gr. homilētikē – mokėjimas kalbėtis, bendrauti), pastoracinės teologijos disciplina, nagrinėjanti Dievo žodžio veiksmingą skelbimą, pamokslavimą, homilijas, jų kūrimą ir sakymą. Homiliją homiletika traktuoja kaip pastangas per Dievo žodį atskleisti aktualią žmogaus, Bažnyčios ir visuomenės situaciją. Teigia, kad pamokslas sugrąžina prie Dievo pažadų, kurie yra suteikti Jėzaus Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu (2 Kor 1, 20; 1 Pt 3, 15). Gerosios naujienos skelbimas yra pagrindinė evangelizacijos forma. Homiletika remiasi egzegeze, dogmatika, kerigminės teologijos elementais, retorika, lingvistika, kalbos filosofija, publicistika. Nuo Vatikano II susirinkimo (1962–65) plėtojama kontekstinė ir eksperimentinė (semiotinė, naratyvinė) homiletika (iki tol buvo kerigma). Homiletikos tyrimo objektas – homilijos analizė įvairiuose kontekstuose, visuomenės kaita, priėmimo estetika, pamokslininko ir klausytojo vaidmenys, naujų komunikacijos formų naudojimas, grupinis darbas ir grupės dinamikos pažinimas, emociniai ir pasąmoniniai skelbimo proceso komponentai (baimė, agresyvumas, infantilizmas, narcisizmas, fantazijos ir prieštaravimai). Homiletika nagrinėja kalbėjimo apie Dievą, kaip apie mūsų vilties pagrindą (1 Pt 3, 15), būdus, homilijos teoriją ir istoriją, atlieka dvasingumo ir homilijos didaktikos tyrimus. Homiletikos terminas pirmą kartą pavartotas 17 amžiuje; homiletika dar vadinama ars praedicandi, ars concionandi, rhetorica ecclesiastica.
117
ars praedicandi, ars concionandi, rhetorica ecclesiastica