homilija

homlija (gr. homilia – bendravimas, kalbėjimasis, mokymas), liturgijoje – Dievo žodžio skelbimo būdas, kunigo prakalba pagal biblinį dienos skaitinį. Jis turi atitikti klausytojų poreikius; skaitinys aiškinamas apreiškimo ir švenčiamo slėpinio kontekste. Homilijos tikslas – parodant Jėzaus Kristaus slėpinį, apie kurį kalbama Biblijoje, ugdyti tikėjimą ir skatinti krikščioniškai gyventi, klausytis Dievo žodžio. Prisikėlęs Jėzus Kristus savo mokiniams aiškino Raštus eidamas į Emausą (Lk 24, 44). Apaštalai aiškino Bibliją Jėzaus Kristaus prisikėlimo kontekste (Apd 13, 15). Homilijos pavyzdys – Jėzaus Kristaus kalba Nazareto sinagogoje (Lk 4, 16– 20), homilijų yra Petro pirmame laiške ir Laiške hebrajams. Iš pradžių homilija buvo suprantama kaip Biblijos apmąstymas per krikščionių religines apeigas. Šis paprotys kilo iš sinagogų praktikos (Lk 4, 16–22; Apd 13, 15). Vėliau homilijomis buvo vadinamos vyskupų kalbos tikintiesiems. Ignotas Antiochietis (Laiškas Polikarpui / Epistula ad Polycarpum) ir Eusebijas Cezarėjietis (knygaBažnyčios istorija / Historia ecclesiastica) homiliją traktavo kaip kalbą Dievo tarnyboje. Homilijų parašė Justinas Kankinys (Apologija), Klemensas Aleksandrietis (Antras laiškas). Tertulijonas (knygaApologija / Apologeticum) skatino aiškinti Bibliją ir iškėlė parenetinį (gr. parēnesa – perspėjantis patarimas) homilijos stilių. Homilijos, kaip Biblijos aiškinimo žanro, pradininkas yra Origenas (parašė jų 200), jis siekė atskleisti Biblijos dvasinę prasmę ir pateikti praktinius nurodymus tikintiesiems. 4–6 a. vyskupai (Jonas Auksaburnis, Augustinas) homiliniam skelbimui suteikė tam tikrą struktūrą ir mokymo turinį (šie homilijos modeliai naudojami ir 21 amžiuje). Augustinas homiliją vadino lotyniškai tractatus arba sermo (knyga Apie krikščionių doktriną / De doctrina christiana). Grigalius I Didysis (parašė apie 600 homilijų) pastoracinę tarnystę suprato kaip Biblijos skelbimą (lotynų kalba praedicatio). Homilijos buvo sakomos per krikščionių šventes (Velykų homilija, Melitono Sardiečio homilija, aiškinanti Iš 12), nuo 4 a. – per svarbiausias metų šventes, kankinių ir šventųjų minėjimus. Buvo egzegetinės homilijos (homilijų ciklai pagal ST ir NT, homilijos tam tikroms Biblijos eilutėms), teminės homilijos dorovės, bendro gyvenimo arba aktualiais klausimais (Jonas Auksaburnis), homilinės katechezės naujai pakrikštytajam (Kirilas Jeruzalietis). 5 a. atsirado homilijarijai – Bažnyčios tėvų homilijų rinkiniai. Vatikano II susirinkimo (1962–65) dokumentuose Dei Verbum, Sacrosanctum Consilium teigiama, kad Jėzus Kristus yra ne tik sakramentuose, bet ir Dievo žodyje, pabrėžiama homilijos svarba; rengiantis homilijai reikia gerai pažinti Bibliją. Kanonų teisės kodekse homilija suprantama kaip Mišių pamokslas, įpareigojama pamokslauti sekmadieniais ir per šventes bendruomenei švenčiant Eucharistiją, patariama homiliją sakyti ir per eilines Mišias, ypač per adventą ir gavėnią; teigiama, kad vyskupui homilija yra teisė (lotyniškai ius), kunigamas ir diakonams – galia (lotyniškai facultas). Bažnyčios dokumentuose (Lumen Gentium, Christus Dominus, Presbyterorum Ordinis) pabrėžiama, kad dvasininkai atlieka šią tarnystę Jėzaus Kristaus autoritetu, jo vardu ir galia. Pasauliečiai homilijos sakyti negali.

117