Homo erectus (lot.), stačiàsis žmogùs, homininas. Atsirado Afrikoje iš Homo habilis. Gyveno prieš 1,8 mln.–300 tūkst. metų. 1891 Javos saloje Homo erectus liekanų rado ir radinį pavadino pitekantropu (gr. pithēkos – beždžionė + anthrōpos – žmogus) E. Dubois (Nyderlandai). Homo erectus populiacijos prieš apie 1,6 mln. metų paliko Afrikos atogrąžų ir paatogrąžių regionus ir apsigyveno šaltesnėse šiaurinėse bei rytinėse srityse. Priskiriami ir vėlesni Javos bei Kinijos (sinantropas), Europos ir Šiaurės Afrikos radiniai. Buvo vidutinio ūgio, smegeninės talpa 700–1200 cm3, smegenys, ypač jų kalbos sritys, artimesnės šiuolaikinio žmogaus smegenims. Veido santykinis dydis mažesnis negu australopiteko, veidas prognatiškas; išgaubtesnis kaukolės skliautas, dantų sandara artimesnė šiuolaikinio žmogaus, apatinis žandikaulis dar be smakro kyšulio. Galūnių kaulai kiek masyvesni už Homo sapiens. Homo erectus gyveno senojo paleolito Acheulio kultūros laikotarpiu. Iš pagamintų įvairių įrankių sprendžiama, kad galėjo abstrakčiai mąstyti. Vėlyvesni Homo erectus naudojo ugnį. Seniausios ugniavietės Prancūzijos pietinėje dalyje (Terra amata) yra 750 tūkst. metų. Ugnis buvo naudojama medžioklei, maistui apdoroti, būstui šildyti, kaip grupės susirinkimo vieta, tai skatino socialinį solidarumą ir įvairių ritualų atsiradimą (rasti didelių žinduolių kaulai su graviravimo žymėmis). Homo erectus gyveno urvuose, gebėjo statytis palapines, medžiojo didelius gyvūnus. Manoma, galėjo susikalbėti artikuliuota kalba. Buvo geriau prisitaikęs prie įvairių aplinkos sąlygų, todėl paplito po visą Senąjį pasaulį (pirmoji žmonių plitimo iš Afrikos banga). Skirtingose vietose Homo erectus palikuoniai evoliucionavo į savarankiškas archajinio žmogaus formas, kūrė vidurinio paleolito kultūras. Ankstyviausius Afrikos radinius kai kurie antropologai priskiria Homo ergaster rūšiai.
1390
-pitekantropas; -beždžionžmogis