homològinių eili dsnis, organizmo lygiagretaus kintamumo dėsnis: genetiškai artimoms augalų ir gyvūnų rūšims (gentims, šeimoms) būdingos lygiagrečios (homologinės) paveldimojo požymių ir savybių kintamumo eilės.
Genetiškai artimos rūšys ir gentys taip panašiai paveldimai kinta, kad sudarius vienos gerai ištirtų rūšių grupės požymių kintamumo eiles galima numatyti ir kitų rūšių lygiagrečias formas. Kuo artimesnės sistematinės grupės (rūšys, gentys, šeimos), tuo ryškesnė jų požymių kintamumo homologija. Paveldimojo požymių kintamumo homologiją lemia atitinkamų genų ar ištisų genotipo dalių homologija. Genetiškai giminingos rūšys turi panašius genotipus. Jų vienodi genai maždaug vienodai mutuoja. Pvz., kviečių, rugių bei miežių būna vasarinių ir žiemkenčių; akuotuotų, pusiau akuotuotų ir beakuočių (pav.); grūdas būna stikliškas ir miltingas. Homologinių eilių dėsnis yra visuotinis (būdingas visiems organizmams). Juo remiamasi augalininkystėje ir gyvulininkystėje. Homologinių eilių dėsnis padeda selekcininkams rasti įvairių rūšių ir formų (laukinių ir kultūrinių) ūkiškai vertingų požymių, sukurti naujų veislių, moksliškai pagrįsti introdukcijos ir aklimatizacijos būdus, tirti organizmų evoliuciją. Paaiškina daugelį biogeografijos reiškinių, padeda sisteminti organizmus.
homologinių eilių dėsnis. Lygiagretus varpos akuotuotumo kitimas: 1–4 – minkštųjų kviečių, 5–8 – kietųjų kviečių, 9–12 – šešiaeilių miežių
Augalų ir gyvūnų lygiagretų kintamumą 1859–68 pastebėjo Ch. R. Darwinas (Didžioji Britanija). Įvairių augalų ir gyvūnų rūšių lygiagretų kintamumą 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje tyrė E. Fischeris (Šveicarija), V. Šimkevičius (Rusija), J. Filipčenka (SSRS). Dėsnį 1920 suformulavo N. Vavilovas (Rusija).
L: N. Vavilov. Zakon gomologičeskich rjadov v nasledstvennoj izmenčivosti. Leningrad 1967.