homoseksualùmas (homo… + lot. sexualis – lytinis), seksualinė orientacija, pasižyminti romantiniu, emociniu, lytiniu potraukiu tos pačios lyties asmeniui. Įvairių tyrimų duomenimis, homoseksualiais asmenimis save laiko apie 10 % populiacijos. Potraukis priešingos lyties asmenims vadinamas heteroseksualumu.
Homoseksualūs santykiai
Moterų homoseksualumas vadinamas lesbianizmu (pagal Lesbo salos, kurioje 7–6 a. pr. Kr. gyveno senovės graikų poetė Sapfo, rašiusi meilės tema, pavadinimą), tokios lytinės orientacijos moterys – lesbietėmis. Vyrai, praktikuojantys homoseksualius ryšius, nuo 20 a. vidurio dar vadinami gėjais. Ne visai tiksliai vyrų homoseksualumas kartais vadinamas pederastija. Homoseksualūs santykiai gali būti nuolatiniai (kai lytinės vaizduotės, veiksmai siejasi tik su tos pačios lyties atstovais), atsitiktiniai (potencialiai homoseksualumas būdingas kiekvienam žmogui, neturinčiam heteroseksualių santykių galimybės) arba latentiniai (neįsisąmonintas ir atvirai nereiškiamas homoseksualumas).
Homoseksualumo aiškinimas
Žmogaus psichikos evoliucijos požiūriu homoseksualumas yra sunkiai paaiškinamas, todėl daugelis jį vertina kaip normalios žmogiškosios elgsenos nuokrypį, nes biologiškai normali lytinė orientacija yra heteroseksualumas, kuris garantuoja giminės pratęsimą. Nėra tiksliai nustatyta, kas lemia homoseksualumą. Manoma, kad homoseksualumas buvo nulemtas gamtos dėl priešingos lyties partnerių trūkumo. S. Freudas teigė, kad psichofiziologinėmis savybėmis homoseksualios orientacijos asmenys nesiskiria nuo heteroseksualių: žmogus iš prigimties yra biseksualus, o lytinė orientacija priklauso nuo individualios raidos. Genetiniais ir endokrinologiniais tyrimais įrodyta, kad homoseksualumas paveldimas (paveldimumo koeficientas 0,8–0,9) ir yra biologinių (genetinių) bei aplinkos veiksnių sąveikos padarinys. Lytinei orientacijai formuotis turi įtakos šeimos aplinka, genetinės, motinos nėštumo aplinkybės, tėvų ir gimusio vaiko santykiai, jų emociniai ryšiai, patiriamas smurtas ir kita.
Požiūris į homoseksualumą
Homoseksualumas buvo toleruojamas senovės Indijoje, senovės Graikijoje ir Romoje. Vėliau dėl religijų ir medicinos įtakos iki 20 a. 8 dešimtmečio buvo laikomas nukrypimu, ištvirkimu arba psichikos liga. Homoseksualūs asmenys buvo buvo persekiojami, baudžiami.
20 a. antroje pusėje prasidėjo aktyvus seksualinių mažumų (gėjų ir lesbiečių) judėjimas dėl savo teisių. Socialinės paramos sistemos persiorientavo į pagalbos šioms mažumoms teikimą. Daugelyje šalių įstatymais buvo uždrausta diskriminacija dėl lytinės orientacijos, užtikrintos gėjų ir lesbiečių bendražmogiškos teisės ir lygios galimybės, kai kuriose šalyse įteisinta homoseksualių asmenų santuoka, galimybė auginti ir ugdyti vaikus. Dėl homoseksualios orientacijos lobistų veiklos 1977 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1993 praktiškai iš visų tarptautinių ligų kvalifikacijų homoseksualumo (homoseksualizmo) kategorija buvo išbraukta, išskyrus psichinio funkcionavimo nuokrypius (pvz., stiprų nerimą), kurių priežastimi gali būti ribojamos homoseksualiõs orientacijos asmenų teisės, šeimos, bendruomenių ir visuomenės neigiamos nuostatos tokių asmenų atžvilgiu, asmens išgyvenimai dėl savo lyties tapatybės (nesupratimas kas aš esu, išgyvenimas dėl priklausymo mažumai, savo homoseksualumo slopinimas ir mėginimas gydytis psichoterapijos ar kitomis priemonėmis).
2011 Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba priėmė rezoliuciją Dėl žmogaus teisų, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, kurioje pirmą kartą įteisino reikalavimą užtikrinti lygias teises visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos. Tačiau kai kuriose valstybėse (pvz., Albanijoje, Angoloje, Baltarusijoje, Brunėjuje, Jemene, Rusijoje, Ugandoje, Tanzanijoje) vis dar paplitusi homofobija. Tokiose valstybėse vyrauja ir kartais skatinama neapykanta homoseksualiems asmenims, priimti įstatymai riboja homoseksualių asmenų teises, viešą raišką.
-lesbianizmas; -lesbietė; -gėjus
1868