Hondūro architektūra ir dailė
Hondro architektūrà ir dail
Architektūra
Iš 3–10 a. išliko majų miestų (Copánas su akropoliu, šventyklomis; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1980), piramidžių, šventyklų griuvėsių, monolitinių stelų su reljefais ir įrašais. 16–19 a. pradžioje pastatyta taisyklingo plano miestų (Comayagua 1537, Tegusigalpa 1579), juose – plaušamolio vienaukščių namų, pinigų kalyklų, bažnyčių (16 a. bažnyčios Comayaguoje, katedra Tegusigalpoje, 1758), kurių architektūroje susipynė Gvatemalos, ispanų ir vietinės architektūros tradicijos. Hondūro architektūros svarbiausi paminklai – barokinė katedra Comayaguoje (1715) ir mudecharų stiliaus Sopulingosios Dievo Motinos bažnyčia Tegusigalpoje (1815), abiejų pastatų fasadai gausiai puošti reljefais, statulomis. 20 a. pradžioje Tegusigalpoje pastatyti visuomeniniai pastatai: Prezidento rūmai (dabar Nacionalinis muziejus), Nacionalinis teatras (1915).
skulptūrinė galva Copáne
Dailė
19 a. pabaigoje susiformavo profesionalioji dailė. 20 a. pirmoje pusėje vyravo realizmas. Peizažų, portretų, buitinės tematikos, istorinių paveikslų nutapė C. Zúñiga Figueroa (1883–?), M. Euceda (1891–1987), P. Z. Sierra (1896–1933), A. L. Rodezno (1908–?), R. Aguilaras (1915–51), A. Canalesas (1919–83). 20 a. viduryje atsirado modernistinių tendencijų (tapytojai J. A. Velásquezas, 1906–83, C. Rendónas, g. 1941, A. Cruzas, g. 1944, V. Guardiola, g. 1947, A. Lara, g. 1959). Kai kurios indėnų gentys išsaugojo ir plėtoja senosios dekoratyvinės dailės tradicijas (gausiai išpieštos lėkštės, pinti krepšiai). Nuo 1940 Tegusigalpoje veikia dailės mokykla.
2271
Hondūro kultūra
Hondūro konstitucinė santvarka