Hondro istòrija
Ikikolonijinis laikotarpis
Pirmame tūkstantmetyje dabartinio Hondūro vakarinėje dalyje klestėjo vieną seniausių civilizacijų Amerikoje sukūrusi majų kultūra; 56 km į vakarus nuo dabartinio Santa Rosa de Copáno miesto gyvavęs Copánas 300–900 buvo vienas didžiausių majų kultūros, politikos ir religijos centrų.
Copáno piramidė
Kolonijinis laikotarpis
1502 krašto šiaurinėje pakrantėje išsilaipino K. Kolumbo ekspedicija. Dėl gilių priekrančių K. Kolumbas kraštą pavadino Hondūru (ispaniškai hondura – gelmė). 1524 šalies nukariavimą pradėjo H. Cortéso vadovaujami ispanų konkistadorai. 1525 jie įkūrė Trujillo, 1537 – Comayaguą (1540–1880 Hondūro administracinis, religinis, kultūros centras ir sostinė). Nuo 1535 Hondūras priklausė Naujosios Ispanijos vicekaralystei, nuo 1539 – Gvatemalos generalkapitonijai. Nuo 16 a. antros pusės pakrantę šalia Trujillo puldinėjo anglų ir olandų bukanjerai (16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje netoli šiaurinės pakrantės esančioje Roatáno saloje telkėsi daugiau kaip 5000 bukanjerų); 1643 jiems apiplėšus Trujillo, miestas iki 1787 buvo negyvenamas. Nukariauto krašto svarbiausias verslas iš pradžių buvo sidabro ir aukso kasyba, indigo gavyba, nuo 17 a. – gyvulininkystė, nuo 18 a. – kakavamedžių auginimas. Išnaikinus indėnus, dirbti buvo vežami juodaodžiai vergai iš Afrikos.
ispanų San Fernando tvirtovė (Omoa, 18 a. antra pusė)
Nepriklausomybės laikai
Per 1810–26 Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą 1821 09 15 Hondūras pasiskelbė nepriklausomu nuo Ispanijos. 1822–23 priklausė Meksikos imperijai, jai 1823 iširus – Jungtinėms Centrinės Amerikos provincijoms. 1838 paskelbta Hondūro nepriklausomybė, 1839 priimta pirmoji šalies konstitucija. Nepriklausomos valstybės istorijos pagrindiniai bruožai – nestabili vidaus padėtis, dviejų politinių srovių (liberalų ir konservatorių) kova dėl valdžios, valstybės perversmai, diktatorių įsigalėjimas, kariniai režimai, konfliktai su gretimomis valstybėmis. 19 a. antroje pusėje dėl nestabilios politinės padėties, atsilikusio ūkio didėjo šalies skolos; Hondūre įtaką plėsti siekė Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV); dėl pasienio teritorijų įvyko ginkluotų konfliktų su Gvatemala ir Nikaragva. 1840–70 valdė konservatorių, nuo 1870 – liberalų vyriausybės (1891 įkurta Hondūro liberalų partija). Prezidento M. A. Soto (1876–83) vyriausybė sekuliarizavo Bažnyčios turtą, vykdė mokesčių reformą. 1880 priimta nauja konstitucija; sostinė iš Comayaguos, kurioje vyravo konservatoriai, perkelta į liberalų valdomą Tegusigalpą. Pasaulyje didėjant bananų paklausai, 1884 JAV už suteiktą paskolą gavo teisę įsigyti žemės ir koncesijų geležinkeliams tiesti.
20 a. pradžioje didėjo JAV bendrovių (ypač United Fruit Company), kurios įkūrė didžiules bananų plantacijas ir nutiesė geležinkelių bananams vežti, įtaka Hondūro ūkiui ir politiniam gyvenimui. Hondūras tapo monokultūrine šalimi (1913 bananai sudarė daugiau kaip 66 % eksporto). Stiprėjo liberalų ir konservatorių nesantaika; M. Bonillos (prezidentas 1903–07 ir 1912–13) iniciatyva suskilo Hondūro liberalų partija: dalis partijos narių įkūrė Manuelistų judėjimą (pavadintas Manuelio Bonillos vardu), kuris tapo konservatyvios Nacionalinės partijos (įkurta 1916) branduoliu. Gindamos savo ekonominius interesus JAV 1905–16 ne kartą įvedė karines pajėgas antivyriausybinėms demonstracijoms ir riaušėms malšinti. 20 a. pradžioje kelis kartus įvykdyti perversmą nesėkmingai bandė kariškiai. Nacionalinės partijos lyderis prezidentas T. Caríasas Andino (1932–48) įvedė diktatūrą: politinė padėtis iš dalies stabilizavosi, bet represijomis buvo susidorojama su opozicija; dėl 1929–33 pasaulinės ekonominės krizės blogėjo ūkinė ir socialinė padėtis (sumažėjo eksportas, didėjo nedarbas). 1933 vėl įvyko karinis konfliktas su Gvatemala.
20 a. viduryje Nacionalinės partijos atstovo prezidento J. M. Gálvezo (1949–54) politika pablogino politinę padėtį. Stiprėjo liberalų ir Nacionalinės partijos nesantaika, vyko plantacijų darbininkų streikai; dėl didėjančių skolų Hondūras tapo dar labiau priklausomas nuo JAV. 1954 JAV pasinaudojo šalies teritorija karinei intervencijai į Gvatemalą rengti. 1954 įvykdyti du kariniai perversmai. 1956–57 valdė chunta; 1957 jos surengtus prezidento rinkimus laimėjo liberalas R. Villeda Moralesas. Jo vidaus politika (1962 agrarinės reformos įstatymas, valstybės įtakos stiprinimas ūkio ir socialinėje srityse) sukėlė oligarchų, kariškių ir JAV bendrovių nepasitenkinimą. 1963 per karinį perversmą valdžia atiteko chuntai, vadovaujamai pulkininko O. Lópezo Arellano (1965–71 prezidentas). Šiam laikotarpiui būdinga politinės įtampos didėjimas, korupcija, santykių su JAV blogėjimas. 1960–71 Hondūras priklausė Centrinės Amerikos bendrajai rinkai. 7 dešimtmetyje sustiprėjo nesantaika su Salvadoru, kuris kaltino Hondūro vyriausybę imigrantų iš Salvadoro (apie 300 000 žmonių) teisių pažeidimu ir persekiojimu. 1969 07 tarp Hondūro ir Salvadoro vyko vadinamasis Futbolo karas (kilo dėl Salvadoro futbolo komandos pergalės prieš Hondūro komandą). Tarpininkaujant Amerikos valstybių organizacijai 4 d. trukęs karas buvo nutrauktas, bet šalių nesantaika tęsėsi dar daugiau kaip 10 metų.
1972 karinė chunta
Po 1972 perversmo prezidentu vėl tapęs O. Lópezas Arellano (1972–75) vykdė ribotą žemės ūkio reformą, ūkyje įgyvendino intervencionizmo politiką, skatino infrastruktūros plėtrą. 1976 vėl kilo pasienio konfliktas su Salvadoru (taikos sutartis pasirašyta 1980). Po 1978 karinio perversmo valdžioje įsitvirtinusi chunta vykdė represijų politiką. Visuotinis nepasitenkinimas kariniu režimu privertė kariškius 1980 surengti Konstitucinio Susirinkimo, 1981 – parlamento (laimėjo liberalai) ir prezidento (juo tapo Hondūro liberalų partijos vadovas R. Suazo Córdova) rinkimus. 1982 priimta nauja konstitucija. Nors valdė civilinės vyriausybės, faktiškai valdžia priklausė ginkluotųjų pajėgų vadui generolui G. Álvarezui Martínezui (1984 nuo pareigų nušalintas, 1989 nužudytas kairiųjų partizanų); išliko didelė kariškių įtaka politiniam gyvenimui.
Skurdui nemažėjant socialinė padėtis ir toliau buvo nestabili, įvyko streikų (juos slopino kariuomenė); buvo susidorojama su opozicija (profesinių sąjungų aktyvistus ir kairiųjų pažiūrų veikėjus žudė vadinamieji mirties būriai). Šiuo laikotarpiu Hondūro ir JAV ryšiai tapo glaudesni: Hondūrui JAV teikė finansinę ir karinę paramą, vyko bendri valstybių kariuomenių manevrai. Hondūras savo teritorijoje leido veikti (iki 1990) JAV remiamiems Nikaragvos kontrrevoliucionieriams (apie 12 000 žm.), kurie puldinėjo Nikaragvą ir kovojo su diktatorių A. Somozą Debayle nuvertusiais sandinistais; dėl to didėjo įtampa Hondūro ir Nikaragvos pasienyje. 1986 prezidentu tapęs liberalas J. S. Azcona Hoyo nesėkmingai siekė apriboti kariškių įtaką; 1986 pasirašė Esquipulaso deklaraciją, kuri numatė priemones taikiai sureguliuoti Centrinės Amerikos regiono konfliktus. 10 dešimtmetyje vyravo ekonominės problemos: sumažėjo eksportas (šalies finansų ir ūkio padėtis priklauso nuo bananų ir kavos kainų pasaulinėje rinkoje), didėjo užsienio skola, nedarbas. 1990 rinkimus laimėjo Nacionalinė partija; prezidentas R. L. Callejasas Romero (1990–94) apribojo išlaidas socialinėms reikmėms, dėl to didėjo nepasitenkinimas vyriausybe. Šalies demilitarizavimo ir liberalių ūkio reformų politiką įgyvendino Hondūro liberalų partijos atstovai prezidentai C. R. Reina Idiáqueza (1994–98) ir C. Floresas Facussé (1998–2002). Ekonominę padėtį pablogino 1998 uragano Mitchas padariniai (žuvo daugiau kaip 5000 žm., 10 % šalies gyventojų liko be pastogės, ištvinus Cholutecos upei labai apgriauta Tegusigalpa). 1999 Hondūras ir Salvadoras pasirašė sutartį dėl ginčytinų sienų, bet valstybių nesantaika išliko. 1999 Hondūro parlamentui ratifikavus sutartį su Kolumbija (pripažino Kolumbijos suverenitetą kelioms nedidelėms saloms Karibų jūroje, netoli Nikaragvos pakrantės) pablogėjo santykiai su Nikaragva.
1489
Hondūras 21 amžiuje
Per 2001 parlamento rinkimus daugiausia vietų iškovojo Nacionalinė partija (61) ir Hondūro liberalų partija (55); 2002–06 prezidentu buvo Nacionalinės partijos atstovas Ricardo Maduro Joestas, 2006–09 – Liberalų partijos atstovas Manuelis Zelaya. Dėl jo ketinimų siekti konstitucijos draudžiamos antros kadencijos ir bandymo 2009 06 28 surengti referendumą kilo politinė krizė, Aukščiausiojo teismo nutartimi 06 28 kariškiai prezidentą nušalino nuo valdžios ir prievarta ištrėmė iš šalies. 2009 06–2010 01 prezidento pareigas laikinai ėjo buvęs parlamento pirmininkas Roberto Micheletti (Jungtinės Tautos ir Amerikos valstybių organizacija jo nelaikė legitimiu). 2009 11 prezidentu išrinktas Nacionalinės partijos atstovas Porfirio Lobo Sosa, 2014 01 jį pakeitė tai pačiai partijai atstovaujantis Juanas Orlando Hernándezas. 2015 04 Aukščiausiajam teismui leidus 2017 11 jis buvo perrinktas antrai kadencijai. Opozicijos ir tarptautinių stebėtojų teigimu, rinkimų rezultatai buvo klastojami (oficialiais duomenimis, Juanas Orlando Hernándezas gavo 42,95 %, jo pagrindinis varžovas – 41,42 % rinkėjų balsų), dėl to kelias savaites vyko protestai ir neramumai, 12 02 dešimčiai dienų įvesta nepaprastoji padėtis. 2019 03 Hondūras pripažino Jeruzalę Izraelio sostine.
Nuo 1945 Hondūras yra Jungtinių Tautų, nuo 1948 – Amerikos valstybių organizacijos, nuo 1995 – Karibų sandraugos narys.
2271
L: M. Argüeta, E. Quiñónes Historia de Honduras Tegucigalpa 1983; J. A. Morris Honduras: Caudillo Politics and Military Rulers Boulder 1984; D. A. Euraque Reinterpreting the Banana Republic: Region and State in Honduras, 1870–1972 Chapel Hill 1996.
Hondūro konstitucinė santvarka