honorãras (lot. honorarium – atlyginimas už paslaugas), piniginis atlyginimas, mokamas autoriui (autorinis atlyginimas), literatūrinio kūrinio vertėjui, meno kūrinio atlikėjui už konkretų atliktą darbą, už suteiktas gretutines teises, kai kurių profesijų darbuotojams (advokatams, laisvosios praktikos gydytojams, konsultantams, ekspertams ir kitiems) – už profesines paslaugas, įmonėms už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį, teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšizę. Honoraru t. p. laikoma kompensacija už autorinių ir gretutinių teisių pažeidimą.
Senovės Romoje laisvieji piliečiai, nenorėdami sumenkinti protinio darbo, sulyginti jo su fiziniu darbu, už savo paslaugas neimdavo atlyginimo, o gaudavo dovanas. Toks užmokestis pradėtas vadinti honoraru – atlyginimu už darbą laisvųjų profesijų žmonėms.
Lietuvoje 1918–40 kai kurių profesijų (advokatų, laisvosios praktikos gydytojų) darbuotojams honoraro didžiausia riba buvo nustatyta įstatymais bei įvairių draugijų nuostatais. Žurnalistams buvo atlyginama skaičiuojant parašytas eilutes, honoraras buvo 10–30 centų už eilutę. Sovietinės okupacijos metais honorarai buvo nustatomi autorine sutartimi pagal tarifus, o jų nesant – šalių susitarimu. Atlikėjų honorarą sudarė tam tikras už parduotus bilietus surinktų lėšų procentas. Nuo 1990 honoraro dydis, mokėjimo tvarka, terminai nustatomi šalių susitarimu.