Honòrijus III (lot.Honorius III), tikr. Cencio Savelli apie 1155Roma 1227 03 18Roma, popiežius (nuo 1216). Įšventintas kunigu paskirtas Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos Romoje kanauninku, nuo 1188 – popiežiaus Inocento III kamerarijumi. 1193 pakeltas kardinolu diakonu, vėliau – kardinolu kunigu ir paskirtas būsimo imperatoriaus Frydricho II globėju. 1216 07 16 mirus popiežiui Inocentui III, Perugioje 07 18 išrinktas popiežiumi. Honorijus III, siekdamas išvaduoti nuo musulmonų Šventąją Žemę ir reformuoti Bažnyčią, laiškais ragino pasaulietinius ir dvasinius Europos valdovus surengti Laterano IV susirinkime paskelbtą kryžiaus žygį. Lėšų ir karių rinkimas buvo nesėkmingas, o Frydrichas II delsė įvykdyti savo pažadą prisidėti prie šio žygio. Honorijus III, tikėdamasis paskatinti Frydrichą II žygiuoti į Šventąją Žemę, 1220 patvirtino jo sūnų Henriką VII (1211–42) nominaliu Šventosios Romos imperijos valdovu. Frydrichas II nepildė pažado ir kišosi į vyskupų rinkimus.
Honorijus III (raižinys iš knygos Le vite de pontefici di Antonio Ciccarelli 1588, Roma)
Honorijus III gynė Bažnyčią nuo musulmonų – skatino vienytis tarpusavyje kariaujančius pasaulietinius valdovus ir rengti kryžiaus žygį. Globojo elgetaujančius ordinus: 1216 patvirtino dominikonų (bulė Religiosam vitam), 1223 – pranciškonų (bulė Solet annuare) regulas, 1226 – karmelitų ordiną (bulė Ut vivendi normam).