Hooke’o dėsnis

Hooke’o dėsnis (Hùko dsnis), teigia, kad tampriojo kūno deformacijas ir jas sukėlusius išilginius įtempius sieja tiesinė priklausomybė. Hookeʼo dėsnis reiškiamas formulėmis, siejančiomis statmenuosius σ ir liestinius τ įtempius su santykinėmis deformacijomis ε ir γ. Statmenasis įtempis σ = E·ε, liestinis τ = G·γ; čia E – tampros (Youngo) modulis, G – šlyties (Coulomb’o) modulis. Tampriojo kūno plokščiąjį ir erdvinį įtempių bei deformacijų būvį atitinka sudėtingesnis apibendrintasis Hookeʼo dėsnis. Kai kurių medžiagų, pvz., plieno, nuokrypiai nuo Hookeʼo dėsnio menki, kitų, pvz., ketaus, gumos įtempiai ir deformacijos susiję netiesiškai. Hookeʼo dėsnis – tamprumo teorijos pagrindinis dėsnis; jį 1660 atrado ir 1678 paskelbė R. Hooke’as.