Hopewellio kultūra (Hòpvelio kultūrà), indėnų archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi 100 pr. Kr.–400 po Kr. Šiaurės Amerikoje: dabartinėse Jungtinių Amerikos Valstijų Ohajo, Mičigano, Viskonsino, Indianos, Ilinojaus, Ajovos, Kanzaso, Pensilvanijos ir Niujorko valstijose. Pavadinta pagal Hopewellio fermos (Rosso grafystė, Ohajo valstija), prie kurios 1928 W. McKernas tyrinėjo laidojimo paminklus, pavadinimą. Šios kultūros gyvenvietės kurtos prie upių.
Žmonės vertėsi žemdirbyste (augino kukurūzus, saulėgrąžas, pupas ir moliūgus), medžiojo ir žvejojo, rinko maistą. Naudojo metalinius (varinius ir geležinius) įrankius, lygiu paviršiumi keramiką, puoštą įrėžtomis ar įspaustomis linijomis (dažniausiai ties kontūru).
Hopewellio kultūrai būdingi įvairių geometrinių formų žemės pylimai (laidojimo paminklai, gynybiniai pylimai, religinių ar kitų statinių pakylos), ornamentuoti akmeniniai ir metalo dirbiniai (išraižyti ir poliruoti paukščiai, dažniausiai giedantys, žuvys, kiti gyvūnai). Metalo dirbiniai gaminti iš meteoritinės geležies, vario, sidabro ir retkarčiais aukso; auksu dažniausiai puošti ornamentai. Rasta daug iš vario lakštų padarytų žėručių.
Hopewellio kultūros paukštis (varis)
Mirusieji laidoti pilkapiuose; rasta grupinių kapų. Hopvelio nacionaliniame istorijos parke yra 24 pilkapiai, išsidėstę palei Scioto upę (Ohajo valstija). Nuo apie 400 Hopewellio kultūra pamažu ėmė nykti.