hormòninė reguliãcija, žmogaus ir aukštesniųjų stuburinių gyvūnų organizmo gyvybinės veiklos reguliacija per hormonus, išskiriamus į kraują, limfą ir audinių skystį; svarbiausia humoralinės reguliacijos grandis. Vieni hormonai veikia tik tam tikrus organus (pvz., tirotropinas – daugiausia skydliaukę, kortikotropinas – antinksčių žievę, estrogenai – gimdą), kiti – visą organizmą, keisdami jo medžiagų apykaitą (pvz., insulinas, gliukokortikoidai). Hormoninė reguliacija priklauso nuo smegenų limbinės sistemos – hipotalamo priekinės ir vidurinės dalies neurosekrecinių branduolių veiklos. Jie gamina medžiagas, kurios, patekusios į hipofizės priekinę dalį, skatina jos hormonų gamybą ir sekreciją, o pastarieji skatina kitų belatakių liaukų veiklą. Hormoninė reguliacija vyksta pagal neigiamo grįžtamojo ryšio principą: jei organizme kurio nors hormono padaugėja, veikiamas hipotalamas, kuris slopina hipofizės veiklą. Joje išsiskiria mažiau atitinkamo hormono, dėl to sumažėja ir atitinkamo vidaus sekrecijos liaukos hormono. Sumažėjus hormono kraujuje vėl prasideda šio hormono gamyba ir sekrecija. Taip organizme palaikoma beveik pastovi, per parą šiek tiek svyruojanti hormonų pusiausvyra. Ligos arba stipraus žalingo poveikio atveju hormonų sekrecija gali padidėti arba sumažėti.
2271