hòspisas (lot. hospitium – prieglobstis, prieglauda; vaišingumas, svetingumas), paliatyviąją pagalbą teikianti įstaiga.
Šv. Bernardo hospisas Šveicarijoje (2011)
Šių įstaigų tikslas – pagerinti ligonių gyvenimo kokybę, suteikti jiems specializuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ir užtikrinti psichologinę, pedagoginę, dvasinę ir socialinę globą. Hospisai turi savo veiklos filosofiją: teikiamos ne tik slaugos ar gydymo paslaugos, bet ir socialinė bei dvasinė pagalba ligoniams ir jų artimiesiems (parama ligonių šeimoms teikiama neatlygintinai) tiek stacionare, tiek ir namuose. Pagalbą teikiančią komandą sudaro kvalifikuoti ir patyrę gydytojai, slaugytojos, greitosios medicinos pagalbos darbuotojas, psichologas, dvasininkai, biuro darbuotojai ir savanoriai. Hospisai aktyviai bendradarbiauja su slaugos ligoninėmis bei kitomis gydymo ir reabilitacijos įstaigomis. Jie dirba 24 val. per parą 7 d. per savaitę.
Istorija
Manoma, pirmieji hospisai atsirado 1065 Maltoje. Jie buvo skirti ligonių ir mirštančiųjų, keliaujančių į Šventąją Žemę ir iš jos, slaugai. 1090 prasidėjus kryžiaus žygiams nepagydomai sergantys ligoniai buvo perkeliami į gydymui skirtas vietas. Terminas hospisas Europoje pradėtas vartoti viduriniais amžiais, kai juo buvo įvardijamos labdaros prieglaudos, kuriose piligrimai ir keliautojai galėjo pailsėti ir atsigaivinti. Tokius namus dažnai įrengdavo vienuolių ordinai (garsiausias iš jų – Šv. Bernardo hospisas Šveicarijoje – iki šiol veikia kaip prieglauda keliautojams, keliaujantiems per Peninų Alpes). Viduriniais amžiais hospisai klestėjo, bet išsisklaidžius religiniams ordinams jie sunyko.
19 a. viduryje Jungtinėje Karalystėje buvo atkreiptas dėmesys į nepagydomai sergančių ligonių poreikius; 1892 Londone atidaryta Friedenheimo ligoninė, kurioje tuberkulioze sergantiems ligoniams buvo įrengtos 35 lovos. Po Antrojo pasaulinio karo, pripažinus ypatingus mirštančiųjų poreikius, atsirado šiuolaikinis hospisų judėjimas. Viena iš šio judėjimo iniciatorių ir Šv. Kristoforo hospiso Londone įkūrėja (1967) Cicely Saunders (1918–2005) bei kiti sveikatos priežiūros specialistai pripažino, kad daugelis nusistovėjusių šiuolaikinės medicininės priežiūros procedūrų gali būti netinkamos, kai jos taikomos mirštantiesiems. Intensyviosios terapijos skyriuose įprastai taikomos gyvybės pratęsimo priemonės dažnai tik padidindavo nepagydomai sergančių pacientų diskomfortą ir izoliaciją bei atimdavo iš jų galimybę mirti ramiai ir oriai. Atsižvelgiant į tai, kad medicinos sistemoje nebuvo nuostatų, skirtų šios kategorijos pacientų palaikomajam gydymui, buvo sukurtos šiuolaikinių hospisų veiklos gairės.
Šv. Kristoforo hospisas Londone
Šv. Vincento Pauliečio hospisas Jeruzalėje (Izraelis, 2006)
Hospisai Lietuvoje
2009 Vilniuje įsteigtas pirmasis palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas. Įrengtas ir išlaikomas privačiomis aukotojų lėšomis, prie jo išlaikymo iš dalies prisideda Vilniaus teritorinė ligonių kasa bei Vilniaus miesto savivaldybė. Nuo įkūrimo hospisui vadovauja Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė M. Rak. Hospisų įsteigta ir kituose Lietuvos miestuose (Kaune, Klaipėdoje, Alytuje).
Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė ir vienuolė Michaela Rak palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise (Vilnius, 2016)