hotentòtai (savivardis koj‑koin), Afrikos tautų grupė. Gyvena Namibijoje, Botsvanoje, Pietų Afrikos Respublikoje; iš viso 20 amžiaus pabaigoje buvo apie 107 000 žmonių. Kaba daugiau nei 30 khoinų kalbų šeimos tarmių (hotentotų kalbos), paplitusi ir afrikanų kalba. Hotentotai nedidelio ūgio (160–170 cm), palyginti šviesios odos. Dauguma tikinčiųjų protestantai (liuteronai), yra Afrikos metodistų vyskupinės bažnyčios sekėjų, tradicinių tikėjimų išpažinėjų (gamtos jėgų, protėvių kultas).
Tradicinis verslas – gyvulininkystė (galvijai, avys, ožkos); senąją klajoklinę gyvulininkystę beveik išstūmė nugintinė. 20 amžiaus pabaigoje buvo išlikęs darbo pasidalijimas pagal amžiaus grupes ir lytį. Gyvuliai – pagrindinis turtas – skerdžiami retai, mėsos gaunama medžiojant (daugiausia antilopes). Vertėsi rinkimu. Dėl kontaktų su europiečiais misionieriais hotentotai pradėjo verstis daržininkyste. Labiausiai išplėtoti amatai – odos, kailių ir vilnos apdirbimas. Išlikę klanai. Tradicinis būstas – apvali, 3–4 m skersmens lūšnelė, dengta dembliais ir kailiais; vienintelis šviesos šaltinis – žemos (ne aukštesnės kaip 1 m) durys. Tradiciniai drabužiai – pinta arba odinė prijuostė ir berankovis apsiaustas iš išdirbtos odos. Gausus folkloras. Hotentotų mitologijoje svarbus Mėnulis.
Manoma, kad apie 1 amžių prieš Kristų–1 amžių po Kristaus hotentotų protėviai persikėlė iš dabartinės Botsvanos prie Oranės upės. 14–16 amžiuje iš dalies gyvenamų žemių juos išstūmė bantai. Vykstant europiečių kolonizacijai 18 amžiuje daug hotentotų išmirė nuo raupų. Viena hotentotų tauta nesusidarė: kelios grupės (kapai, gonai, orlamai, koranai, namai) turi tautinę savimonę. 19 amžiaus pirmoje pusėje dabartinės Namibijos teritorijoje hotentotai sukūrė kelis ankstyvuosius valstybinius junginius. Po 1904–1907 sukilimo prieš kolonizatorius vokiečiai panaikino hotentotų gentinę organizaciją.