hugenòtų kara, Prancūzjos relginiai kara (1559–98) kilo Prancūzijoje plintant reformacijos idėjoms.
Neramumai prasidėjo 1559 Prancūzijos pietuose, kai bajorai kalvinistai (kalvinizmas) pradėjo grobti bažnytines žemes. Įtampa išaugo 1560 į sostą įžengus katalikiškos Guise’ų šeimos įtakoje esančiam Valua dinastijos karaliui Pranciškui II. Keletas hugenotų jaunų didikų (daugiausia iš princo Louis I de Condé palydos) 1560 parengė vadinamąjį Amboise’o sąmokslą, per kurį siekta pagrobti karalių, nužudyti jo patarėjus Guise’us, regentus paskirti iš Valua šalutinės atšakos – Burbonų giminės. Guise’ai sąmokslą atskleidė.
1560 mirus karaliui, valdovu tapo jo jaunesnysis sūnus Karolis IX. Regentų tarybai vadovavo jo motina Kotryna Mediči. Vyriausybė siekė taikyti abi puses. 1562 pradžios ediktu protestantams pažadėta ribota tolerancija. Tai išprovokavo radikalių katalikų agresiją.
Kunigaikštis F. de Guise’as asmeniškai prižiūrėjo 1562 03 Wassy protestantų kongregacijos žudynes ir išžygiavo į Paryžių suimti karalių ir regentę karalienę. Hugenotai mobilizavo savo kariuomenę, juos palaikė daugelis miestų. Iš pradžių hugenotų vadai buvo Louis I de Condé ir Prancūzijos admirolas Gaspard’as II de Coligny, vėliau – Henrikas Navarietis (nuo 1589 karalius Henrikas IV). Svarbiausi katalikų vadai buvo Henri I de Guise’as, Kotryna Mediči ir Henrikas III. Pilietinis karas su pertraukomis truko iki 1598 (istorikai priskaičiuoja 9 hugenotų karus).
Per pirmuosius 3 karus (1562–63, 1567–68, 1568–70) abi kovojančios pusės ieškojo užsienio paramos – hugenotus rėmė Vokietijos kunigaikščiai, Olandija ir Anglija, katalikus – Ispanija. Pagal 1570 Saint‑Germaino taiką hugenotams palikti 4 svarbūs miestai‑tvirtovės, jiems pripažinta teisė į valstybinius postus, kalvinistų tikėjimą leista išpažinti visoje karalystėje. Siekdamas sutaikyti abi puses karalius 1572 nusprendė ištekinti seserį Margaritą už hugenoto Henriko Navariečio. Vestuvių išvakarėse išgąsdinti gandų apie hugenotų rengiamą sąmokslą prieš karalių, Kotryna Mediči ir Karolis IX surengė hugenotų žudynes (Baltramiejaus naktis).
Šventojo Baltramiejaus dienos žudynės (aliejus, apie 1572–84, dailininkas François Dubois, Kantonų dailės muziejus Lozanoje)
G. de Coligny buvo nužudytas, žudynės persimetė į provincijos miestus. Daugelis hugenotų buvo priversti pereiti į katalikybę. Prasidėjo naujas hugenotų karų etapas (1572–73, 1574–76 karai), per kurį hugenotų miestai Languedoce sukūrė nepriklausomą federaciją. 1574 mirus Karoliui IX, karaliumi tapo jo brolis (Henrikas III), kuris tęsė kovas.
Prie hugenotų prisidėjo daug didikų nehugenotų ir karaliaus jaunesnysis brolis Anžu kunigaikštis. Pagal 1576 taiką hugenotams pripažinta tikėjimo laisvė visuose Prancūzijos miestuose, išskyrus Paryžių, jiems paliktos aštuonios tvirtovės. Nenorintys nusileisti Guise’ai sukūrė radikalią Katalikų lygą, kuri atmetė visus Henriko III mėginimus susitarti taikiai. Katalikų lyga tapo dar karingesnė, kai hugenotų vadas Henrikas Navarietis 1584 pareiškė pretenzijas į Prancūzijos sostą.
Per Aštuntąjį, kitaip dar vadinamą Trijų Henrikų karą (1585–89) susikivirčijo Henrikas III ir Guise’ai: 1588 Henriko III įsakymu nužudytas Henri I de Guise’as, 1589 Katalikų lygos įsakymu – pats karalius Henrikas III. Per paskutinįjį karą (1589–94, pagal kitus – 1589–96) Henrikas Navarietis sumušė Katalikų lygos kariuomenę ir išvijo iš Prancūzijos jos sąjungininkus ispanus. 1593 jis perėjo į katalikybę ir buvo pripažintas Prancūzijos karaliumi (karalius Henrikas IV). Siekdamas, kad nusistovėtų taika 1598 Henrikas IV išleido Nantesʼo ediktą, pagal kurį hugenotai gavo politines teises ir beveik visišką religijos laisvę.
L: D. Bitton The French Nobility in Crisis: 1560–1640 Stanford 1969; G. Livet Les guerres de religion, 1559–1598 Paris 1977; P. Miquel Les Guerres de religion Paris 1980; M. P. Holt The French Wars of Religion 1562–1629 Cambridge 1995.