Hugo de Sancto Caro

Hugo de Sancto Caro (Hùgas de Sánkto Kãras) apie 1190Saint‑Cher (prie Vienne’o) 1263Orvieto, prancūzų katalikų kardinolas (1244), teologas, biblistas. Dominikonas (1225). Nuo 1225 Paryžiuje studijavo teologiją ir teisę. 1227–30 ir 1236–44 buvo Prancūzijos dominikonų provincijolas, 1240–41 generalinis vikaras. 1230–35 Šventojo Rašto ir teologijos profesorius Sorbonoje. Popiežiaus pavedimu 1247 peržiūrėjo karmelitų regulą. 1251–53 buvo popiežiaus Inocento IV legatas Vokietijoje ir Olandijoje; 1251 paskelbė privilegiją Lenkijos dominikonų provincijai. Nuo 1253 popiežių Aleksandro IV ir Urbono IV patarėjas, nuo 1256 jų nuodėmklausys. Nepritarė inkvizicijai, buvo Rytų ir Vakarų Katalikų Bažnyčių susivienijimo šalininkas. Svarbiausias kūrinys – Šventųjų raštų konkordancija (Sacrorum bibliorum concordantiae, dar žinomas pavadinimu Concordantia Jacobi) – visų Biblijos vertimų antraščių rodyklė su nuorodomis į vietas, kur antraštės vartojamos tekste. Remdamasis lotyniškais, senovės graikų ir hebrajiškais tekstais koregavo senuosius Šventojo Rašto lotyniškus vertimus.