Hugo Riemann
Riemann Hugo (Hugas Rýmanas) 1849 07 18Gross Mehlra (prie Sondershauseno, Tiuringija) 1919 07 10Leipcigas, vokiečių muzikologas. Berlyno ir Tübingeno universitetuose studijavo teisę, germanistiką, filosofiją, visuotinę ir meno istoriją, Leipcigo konservatorijoje – kompoziciją (pas C. H. C. Reinecke), muzikos teoriją (pas E. F. Richterį ir S. Jadassohną), muzikos istoriją (pas O. Paulį). Dėstė Hamburgo (1881–90), Sondershauseno (1890), Wiesbadeno (1890–95) konservatorijose, Leipcigo universitete (nuo 1895); profesorius (1901). Nuo 1914 vadovavo jo iniciatyva įsteigtam Muzikos mokslo tyrimų institutui. Edinburgo universiteto garbės daktaras (1899), muzikos draugijų Romoje, Florencijoje, Londone garbės narys.
Sukūrė apie 70 muzikos kūrinių (daugiausia – metodinio pobūdžio). Mokiniai: kompozitoriai M. Regeris, H. E. Pfitzneris, muzikologai F. Blume, H. R. Erpfas, H. Wolfas.
Mokslinė veikla
H. Riemannas sukūrė savitą muzikologinę sistemą, kuri apibendrino muzikos teorijos ir istorijos visų sričių nuodugnius tyrinėjimus (daugiau kaip 60 knygų ir 200 mokslinių straipsnių). H. Riemannas rėmėsi to laikotarpio muzikos akustikos, psichologijos, estetikos duomenimis, Europos muzikos teorijos veikalų studijomis (Muzikos teorijos istorija IX–XIX amžiuje / Geschichte der Musiktheorie im IX–XIX Jahrhundert 1898). Jo parengta muzikos enciklopedija (Riemann Musik Lexikon 1882), praplėsta ir papildyta naujomis temomis, tebeleidžiama (121959–75; 3 pagrindiniai ir 2 papildymų tomai).
H. Riemanno tyrimų pagrindinė sritis – harmonija. Plėtodamas savo pirmtakų – G. Zarlino, J.‑Ph. Rameau, F.‑J. Fétiso, M. Hauptmanno, A. Oettingeno pažiūras, sukūrė užbaigtą tonacinių funkcijų teoriją. Ritmo teorijoje akcentinio ritmo sąlygotus trukmių santykius H. Riemannas perkėlė į santykius tarp taktų ir muzikos formos dalių (vadinamasis makroritmas). H. Riemannas absoliutino jambinės metrinės pėdos reikšmę sintaksinių darinių (ir periodo) sandaroje (knyga Muzikinės ritmikos ir metrikos sistema / System der musikalischen Rhythmik und Metrik 1903). Muzikos formą traktavo kaip harmonijos ir ritmo dėsningumų sąveikos rezultatą. Laikydamas, kad kiekvienas muzikos garsas yra potencialus akordo atstovas, H. Riemannas teigė, kad funkcinės harmonijos dėsningumai sąlygoja melodiją ir polifoniją. H. Riemannas pažiūras į muzikos kūrinio sandarą apibendrino veikale Didžioji kompozicijos mokykla (Große Kompositionslehre 3 t. 1902–13).
Parašė daugelio muzikologijos sričių (muzikos estetikos, muzikos akustikos, interpretacijos) ir muzikos teorijos disciplinų (harmonijos, kontrapunkto, muzikos formų, notacijos, solfedžio, orkestruotės, partitūrų skaitymo) teorinių ir metodinių veikalų. Minėtinos visų L. van Beethoveno fortepijoninių sonatų, J. S. Bacho Gerai temperuoto klavyro, P. Čaikovskio VI simfonijos analizės, mokslinės muzikos kūrinių redakcijos.
Muzikos istoriją H. Riemannas traktavo kaip dėsningą muzikos stilių, formų ir žanrų kaitą. H. Riemannas atskleidė daug iki tol beveik nežinomų senosios muzikos klodų (Bizantijos muzikinė kultūra, 14 a. Florencijos kompozitorių kūryba, 18 a. Mannheimo mokykla).
Svarbiausias H. Riemanno muzikos istorijos veikalas – Muzikos istorijos vadovas (Handbuch der Musikgeschichte 2 t. 1904–12). H. Riemanno teorinė koncepcija, jo harmonijos veikalai turėjo didžiulės reikšmės Europos muzikologijai.
L: A. Ambrazas Funkcinės teorijos klasikai Vilnius 1981; W. C. Mickelsen Hugo Riemann’s Theory of Harmony Lincoln–London 1977; T. Böhme‑Mehner, K. Mehner Hugo Riemann (1849–1919) – Musikwissenschaftler mit Universalanspruch Weimar–Wien 2001.
2309