Hugo Schuchardt

Schuchardt Hugo (Hugas Šùchartas) 1842 02 05Gotha 1927 04 21Graz, vokiečių kalbininkas. Dr. (1864). 1859–64 studijavo Jenos ir Bonos universitetuose. 1873–76 dėstė romanų filologiją Hallės, 1876–1900 Grazo universitetuose; profesorius (1873). Domėjosi kalbų kontaktais, romanų kalbomis, kreolinėmis kalbomis. Svarbiausi veikalai: Liaudies lotynų kalbos vokalizmas (Der Vokalismus des Vulgärlateins 3 t. 1866–68), Kreoliškosios studijos (Kreolische Studien 4 t. 1882–90), Apie fonetikos dėsnius. Prieš jaunagramatikius (Über die Lautgesetze. Gegen die Junggrammatiker 1885; kritikavo jaunagramatikių suformuluotus fonetikos dėsnius), Romanų ir keltų kalbos (Romanisches und Keltisches 1886), Romanų etimologijos (Romanische Etymologieen 2 t. 1897–99), Baskų ir romanų kalbos (Baskisch und Romanisch 1906), Kalbos kilmė (Sprachursprung 3 t. 1919–20), Bendrosios kalbotyros vademecum (Ein Vademecum der allgemeinen Sprachwissenschaft 1922).