humanitãrinė interveñcija, tarptautinėje teisėje – valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitą valstybę siekiant apginti valstybės, kuri to padaryti negali ar nenori, piliečių gyvybę ir laisvę. Laikantis šiuolaikinės tarptautinės teisės nesikišimo į valstybių vidaus reikalus ir jėgos bei grasinimo jėga uždraudimo principų humanitarinė intervencija, kurią vykdo kita valstybė, siekdama apsaugoti tos valstybės gyventojus nuo šiurkščių ir nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų, yra draudžiama. Pagal Jungtinių Tautų įstatų reikalavimus, bet koks ginkluotos jėgos panaudojimas prieš valstybę yra uždraustas (išskyrus savigynos atvejus arba Saugumo Tarybos sprendimu) ir yra laikomas neteisėtu net ir tada, kai siekiama apginti savo piliečius užsienyje.
Klasikinis humanitarinės intervencijos pavyzdys – Entebbės oro uosto incidentas 1964 Ugandoje, kai Izraelio karinis dalinys, be Ugandos sutikimo išlaipintas šiame oro uoste, išgelbėjo bei išskraidino į Izraelį teroristų pagrobtus įkaitus – Izraelio piliečius. 1980 nepavyko Jungtinių Amerikos Valstijų humanitarinė intervencija į Iraną, kai Jungtinių Amerikos Valstijų specialūs daliniai slapta įsiveržė į Irano teritoriją, kad išlaisvintų įkaitais paimtus diplomatinius ir konsulinius darbuotojus. Tarptautinis Teisingumo Teismas išreiškė susirūpinimą Jungtinių Amerikos Valstijų karine akcija, nes 1979 ginčo šalys buvo įpareigotos susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų padidinti įtampą tarp jų.
Šiuolaikinė tarptautinė teisė skatina žmogaus teisių gynimą be ginkluotos jėgos panaudojimo. Daugelio teisininkų nuomone, žmogaus teisės nėra išimtinai valstybės vidaus reikalas, todėl valstybių iniciatyva ginti kitos valstybės žmogaus teises negali būti vertinama kaip kišimasis į valstybių vidaus reikalus. Galimas netipinis humanitarinės intervencijos atvejis, kai valstybės, siekdamos garantuoti pagrindinių žmogaus teisių apsaugą ir užkirsti kelią šiurkštiems žmogaus teisių pažeidimams, imasi veiksmų, nesusijusių su ginkluotos jėgos panaudojimu.
777