humanizmas

humanzmas (lot. humanus – žmoniškas), antropocentrinė žmogaus vertę ir orumą bei juos atitinkančius visuomeninius santykius teigianti pasaulėžiūra; siauresne prasme – kultūrinis 14–16 a. Renesanso sąjūdis. Humanizmo idėjų yra antikos (filosofų ir literatų) veikaluose. Humanizmas naujai įprasmintas Renesanso ir vėlesnėse filosofinėse teorijose. Jis apibrėžia aukščiausią pilnutinio žmogaus būklę. Renesanse humanizmas reiškė pasaulietinį išsilavinimą. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų: pabrėžė žmogaus proto galią, gynė laisvą asmenybę ir jos individualumą, kėlė išsilavinimo reikšmę. Jie reikalavo tyrinėti ir mąstyti apie laisvę išreikšdami naują pasaulėžiūrą, laikančią žmogų didžiausia ir pagrindine vertybe. Toks žmogaus išaukštinimas buvo naujas, palyginti su viduriniais amžiais, kurie akcentavo nuodėmingą žmogiškąją prigimtį. Suvokęs savo vertę, išdrįsęs būti savimi Renesanso žmogus manė turįs teisę džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Antikos humanistai tvirtino, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę harmoniją, saiką ir santūrumą, o Renesanso mąstytojai pabrėžė neribotas žmogaus galimybes, jo išskirtinumą, ypatingumą. Pažinimo troškimas buvo esminis Renesanso žmogaus bruožas ir tikėjimas, kad viską, kas egzistuoja, jis gali pažinti. Renesanso humanizmo atstovai – Dante, F. Petrarca, Leonardo da Vinci, L. Valla, Erazmas Roterdamietis, M. de Montaigne’is, F. Baconas, T. More’as ir kiti – iškėlė individo autonomijos ir savarankiškumo idėjas. Romantizmo atstovai F. Schilleris, J. W. Goethe, G. E. Lessingas, J. G. Herderis savo veikaluose siekė kultūrinės ir filosofinės humanizmo aukštumos. I. Kanto teigimu, žmogus kitam žmogui turi būti tikslas, bet niekada tik priemonė. Šviečiamasis amžius įtvirtino žmogaus individualybę ir sampratą, kad žmogiškasis protas turi galių spręsti savarankiškai. Humanizmas rėmėsi žmonijos pažangos galimybės idėja. Šviečiamojo amžiaus filosofai Voltaire’as, D. Diderot, J.‑J. Rousseau ir kiti teorinius humanizmo principus pavertė praktiniais laisvės, lygybės, pažangos reikalavimais, J.‑J. Rousseau kvietė sužmoginti civilizaciją. Šio humanizmo krizė, kilusi dėl pramonės perversmo ir antižmogiškos 20 a. bolševizmo ir fašizmo visuomeninės praktikos, buvo interpretuojama kaip Europos civilizacijos ir kultūros žūtis. Po II pasaulinio karo prasidėjo nauja humanizmo krizė. Filosofai J.-P. Sartre’as, C. Lévi‑Straussas, L. Althusseras svarstė, ar galima humanizmo mokslinė teorija, ar turi prasmės vadinamojo realiojo humanizmo sąvoka. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje poindustrinė ir informacinių technologijų visuomenė vėl iškėlė žmogų kaip savarankišką, unikalų, kūrybišką, talentingą individą. Humanizmas ėmė reikšti ekonominių, socialinių, kultūrinių, švietimo ir ugdymo sąlygų sužmoginimą (bendražmogiškųjų vertybių, vadinamosios žmogaus kokybės koncepcijos). Žmogaus teises įtvirtino tarptautiniai dokumentai. Šiuolaikinis humanizmas laisvę sieja su atsakomybe. J.-P. Sartre’o egzistencialistinėje teorijoje humanizmas traktuojamas kaip žmogaus pasmerkimas laisvei: įmestas į pasaulį žmogus neišvengiamai už jį atsakingas. 20 ir 21 a. sandūroje iškeliami nauji žmogaus sampratos bruožai. Senąjį, klasikinį, antropocentrizmą pakeičia nauja žmogaus buvimo jo paties sukurtame pasaulyje samprata (svarbūs žmogaus techniniai technologiniai laimėjimai). Humanizmas paskelbiamas bet kokio technologijų vertinimo matu (J. Habermasas). Reiškiamas būtinumas humanizmą įgyvendinti pasauliniu mastu, spręsti pasaulio problemas tik humanizmo požiūriu, net keliama alternatyva: arba humanistinė raida, arba žmonijos susinaikinimas (Romos klubas, A. Peccei). Šiuolaikinis socialinis pažinimas kantiškąjį atsakomybės už žmogiškumo išsaugojimą savyje reikalavimą papildo atsakomybe už kitą žmogų (žmoniją). Humanizmo filosofija ir praktika tampa globalinio sugyvenimo (išgyvenimo) pagrindu.

2411

Humanizmo idėjos Lietuvoje

Lietuvoje humanizmo idėjas 15–16 a. pradėjo skleisti Europos universitetuose studijavę lietuviai, t. p. Lietuvoje gyvenantys Vakarų Europos šviesuoliai. Humanistinę gyvenimo prasmės sampratą, istorinę sąmonę ir pilietinį patriotizmą reiškė istorikai, literatai, diplomatai, publicistai. Prigimtines lietuvių savybes aukštino legendų apie lietuvių kilmę skleidėjai. Mykolas Lietuvis, J. Radvanas ir kiti idealizavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), jos valdovus ir didikus, palankiai vertino paprastus žmones, apeliavo į jų dorines vertybes. Humanizmo idėjos buvo paveikusios ir Lietuvos Statuto kūrėjus. Lietuvių raštijos kūrėjai M. Mažvydas, M. Daukša ir kiti žadino tautinę savimonę. Renesanso mąstysenos veikiami humanistai žmogaus nuopuolio bei prigimties nuodėmingumo nagrinėjimą pakeitė LDK valdovų ir didikų žygdarbių aukštinimu, t. p. visų bajorų nuopelnų ginant LDK valstybę šlovinimu bei demokratine nuopelnų interpretacija (pripažindami visų asmenų, kuriančių valstybės gerovę, nuopelnus). Jie propagavo veiklią asmenybę, savo inteligencija valdančią situaciją ir ją kreipiančią pageidaujama linkme. Garbė ir atminimas visuomenėje tapo esmingiausia pasaulietiškai suvoktos gyvenimo prasmės dalimi. A. Volanas, A. Rasijus ir kiti humanistai kvietė išplėsti socialines laisves, kilmingumą pakeisti iškilumu (savąja veikla pelnytų nuopelnų pripažinimu). Pagrindinis jų požiūrio į luomus teiginys – asmens vertė ne paveldima, bet sukuriama – skatino aktyvų visuomenės gyvenimą. Ankstyvojo merkantilizmo mąstysenos humanistai formavo LDK visuomenės bei valstybės gerovės viziją: žemdirbystė, amatai ir prekyba – lygūs rinkos dalyviai – kuria materialiąją visuomenės gerovę. Humanizmui akstiną teikė reformacija, reikalaujanti asmens religinio atsinaujinimo. Reformacijos principai skelbė reikalingumą ugdyti valingą asmenį, sėkminga veika siekiantį išganymo. A. Kulvietis ir S. Rapolionis pirmieji prabilo apie naują nuteisinimo tikėjimu turinį, vidiniu asmens sąmonės ryšiu su transcedencija tikintis sukilninti asmenį ir jo aktyvumą. Arijonai S. Budnas ir kiti kvietė religinei tolerancijai, o S. Przypkowskis tolerancijos būtinumą grindė politiniais argumentais. Nors radikaliųjų arijonų kurta socialinė utopija teigė esamybės nepriimtinumą, bet asmenį įspraudė į religinio ir moralinio gyvenimo rėmus, jų protesto dėl asmens vertės ir egzistuojančių socialinių santykių feodalinėje tikrovėje raiška liko nekonstruktyvi. Vilniaus universitete, kolegijose ir vienuolynų mokyklose plėtota scholastinė filosofija aukštino asmenį, teigė jo, turinčio nemirtingą sielą, unikalią vertę, bet asmens vertingumo pripažinimą menkino žmogaus – dualistinės būtybės, svyruojančios tarp dvasinių ir kūno paskatų – vaizdavimas, o kolektyvistinė orientacija įspraudė asmenį į ontinę pasaulio hierarchiją ir suvaržė jį luominėje socialinėje tikrovėje. Nuo 18 a. vidurio Lietuvoje prasidėjęs Šviečiamasis amžius skelbė proto laisvę bei savarankiškumą, laisvą gamybinių santykių plėtrą (pvz., fiziokratai). K. Narbutas ir kiti Edukacinės komisijos veikėjai tikėjosi, kad gamtos mokslų ir socialinių doktrinų pagrindu apsišvietęs protas padarys perversmą ir socialinėje tvarkoje, būsianti įveikta ūkinė ir politinė valstybės krizė, išsaugotas valstybingumas. Humanizmo idėjas 19 a. pirmoje pusėje reiškė tautinio sąjūdžio literatai ir publicistai, nuo 19 a. prasidėjusio nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio ideologai. Vydūnas humanizmą įprasmino panteistiškai vaizduodamas žmogaus situaciją pasaulyje. Teigdamas žmogaus vertus visuomenės santykius kartu pasikliovė kosminėmis galiomis bei kosminiu kūrybos vyksmu, todėl menkėjo žmogaus – savo istorijos kūrėjo – vaidmuo. Nepriklausomoje Lietuvoje humanizmo problematiką siekta tirti moderniai. Kritiškai vertindamas M. Heideggerio egzistencialinį humanizmą J. Girnius išeivijoje sukurtuose darbuose pateikė netikinčio žmogaus filosofinę ir psichologinę analizę, žmogaus būties prasmę ir jo vertybes grindė egzistenciniu teizmu. Moderniosios katalikybės teorijų paveiktas A. Maceina humanizmo problematiką plėtojo egzistencinio mąstymo paradigma. Sovietų okupacijos metais įsigalėjęs sovietinis marksizmas teigė netikrą, iškreiptą humanizmą, kuris aukščiausia vertybe laikė ne asmenį, bet valstybę. Marksizmo propaguotojai Lietuvoje netiksliai aiškino žmogaus poreikius, asmenį vaizdavo esant visiškai determinuotą visuomenės santykių, kurių raidos kryptį esą lemia nuo žmonių valios nepriklausomi istorijos dėsniai. Atkūrus nepriklausomybę atsirado galimybė humanizmo problematiką tirti tinkamais metodais.

314

L: J. Jurginis Renesansas ir humanizmas Lietuvoje Vilnius 1965; J. Morkūnienė Humanizmas. Filosofinės teorijos matmenys Vilnius 1995; R. Plečkaitis Tolerancija Vilnius 1998; The Humanist Outlook Pemberton with Barrie & Rodkliff 1968; J. Maritain Humanisme intégral Paris 1968; J. P. Sartre L’existentialisme est un humanisme Paris 1968; J. G. Herder Briefe zur Beförderung der Humanität 5 Bde. Berlin 1978; Philosophy of the Humanistic Society Washington 1981.