humifikãcija (lot. humus – žemė, dirvožemis + facio – darau), cheminis procesas, kai organinės medžiagos tarpiniai irimo produktai virsta stambiamolekuliais junginiais – humuso rūgštimis ir jų druskomis. Vyksta optimalaus drėgnio gerai vėdinamame dirvožemyje veikiant mikroorganizmams. Iš didelės santykinės molekulinės masės irimo produktų susidaro skirtingos kondensacijos humuso medžiagos. Humuso medžiagų polimerizaciją skatina dirvožemyje esantys karbonatai, antriniai mineralai ir sausringo klimato sąlygos. Humifikacijos greitis ir pobūdis priklauso nuo augalinių liekanų kiekio, kaupimosi būdo, dirvožemio drėgnumo, temperatūros, pH, granuliometrinės, mineralinės ir cheminės sudėties, mikroorganizmų rūšies. Kiekybinis humifikacijos rodiklis yra humifikacijos koeficientas, kuris rodo į humuso medžiagų sudėtį perėjusios organinių liekanų anglies santykinį kiekį. Įvairiuose dirvožemiuose jis būna nuo kelių iki kelių dešimčių procentų, didžiausias juodžemiuose, juosvažemiuose, rudžemiuose. Šis rodiklis padeda tirti humuso sudėtį, miško paklotės ir durpių mineralizaciją.
190