humoreskà (vok. Humoreske), literatūros žanras – trumpas komiškas kūrinys, dažniausiai parašytas proza. Būdinga tikslinga kompozicija ir naracija, kuria siekiama sukelti adresato juoką, šypseną arba pašaipą. Humoreska kildinama iš komiškų folklorinių pasakojimų, anekdotų, facecijų, švankų. Naudojama ironija, kalambūras, parodija, šaržas, karikatūra ir kitos komizmo priemonės. Humoreska nuo satyros skiriasi autoriaus nuostata vaizduojamo objekto atžvilgiu: vertinimas yra švelnesnis, keliantis dažniausiai linksmą, o ne piktą juoką. Jungtinių Amerikos Valstijų literatūroje humoreskų parašė M. Twainas, O. Henry, rusų – M. Zoščenka, lenkų – S. Mrożekas ir kiti.
Humoreska lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje humoreskos terminas išplito 20 a. antroje pusėje, anksčiau trumpi komiški kūriniai dažniau buvo vadinami feljetonais. Humoreskos raidos pradžia (19 a. pabaiga–20 a. pradžia) siejama su M. Valančiaus, Žemaitės, V. Kudirkos, A. Kriščiukaičio-Aišbės kūriniais. 1918–40 humoreskų rinkinių išleido A. Gricius, L. Janušytė, J. Pronskus (slapyvardžiu Aklasmatė), H. E. Blazas ir kiti. Sovietinėje literatūroje humoreska privalėjo atlikti ideologinę funkciją, vyravo pajuoka, nukreipta prieš socializmo priešininkus, sovietinę santvarką (A. Pakalnis, D. Roda, Juozas Bulota, Jonas Bulota). Turiningesnė ir įvairesnė humoreskos plėtra prasidėjo apie 20 a. 7 dešimtmetį; V. Žilinskaitės humoreskoms būdinga šmaikštumas, paradoksai, ironija. Naudodami įvairias komizmo priemones humoreskos žanrą plėtojo J. Gimberis, E. Valotka, A. Tamaliūnas, T. Četrauskas; J. Erlicko humoreskoms būdinga literatūros parodijos ir absurdo bruožai.
P: Įdomiausioji kaukė Vilnius 1993.
778