humuso rūgštys

hùmuso rgštys, stambiamolekuliai ciklinės struktūros junginiai, turintys azoto. Yra durpėse, anglyse, sudaro 60–90 % organinio dirvožemio dalies. Sudarytos iš aromatinių ar heterociklinių junginių (pvz., benzeno, pirolo, piridino) žiedo ir atvirų šoninių grandžių (pvz., sacharidų, aminorūgščių ir kitų). Žiedus ir grandis gali jungti pavieniai atomai (–O–, –N–) arba atomų grupės (–NH–, –CH₂–). Humuso rūgščių molekulėse yra laisvųjų karboksi-, hidroksigrupių (–COOH, –OH) – jų vandenilį gali pakeisti bazių katijonai ir sudaryti druskas. Svarbiausios iš humuso rūgščių – huminės rūgštys ir fulvorūgštys.

Huminė rūgštis

Tamsi huminė rūgštis iš dirvožemio ekstrahuojama hidroksidų tirpalais ir nusodinama neorganinėmis rūgštimis (pH 1–2). Tirpsta kai kuriuose organiniuose tirpikliuose, mažai vandenyje, netirpsta neorganinėse rūgštyse. Jos sudėtis yra 50–62 % C, 2,8–5,8 % H₂, 31–40 % O₂, 1,7–5 % N₂. Sudaro druskas – humatus. Kalcio ir magnio humatai dirvožemyje yra patvarių gelių pavidalo ir iš jo neišplaunami, didina dirvožemio humusingumą; geležies ir aluminio humatai peptizuojasi ir gali būti išplauti į gilesnius sluoksnius.

Fulvo rūgštis

Geltona fulvo rūgštis tirpsta vandenyje ir neorganinėse rūgštyse (pH 2,6–2,8). Susideda iš 40–52 % C, 4–6 % H₂, 40–48 % O₂, 2–6 % N₂. Dirvožemyje ardo mineralus sudarydama naujus junginius ir spartindama jaurėjimą. Sudaro druskas – fulvatus. Geležies ir aliuminio fulvatai netirpsta vandenyje ir iškrinta į nuosėdas.

Dirvožemio humuso kokybę nusako huminių rūgščių, fulvo rūgščių ir jų druskų kiekių santykis – kuo jis didesnis (t. y. kuo daugiau huminių rūgščių ir jų druskų), tuo geresnis humusas.